Apie antropologinius pokyčius

Jis mini atvejį, kai vienas rusų mąstytojas, apsilankęs Regensburge, palygino šiandieninę žmoniją, bijančią raketosIstorija apie vyrą, kuris gyvena nuolatinėje panikoje, kad jo namą apims gaisras, ir nebegali nieko daugiau galvoti ar daryti, tik užkirsti kelią gaisrui. "Tačiau jis nesuvokia, kad serga vėžiu ir kad mirs ne ugnyje, o nuo vėžinių ląstelių sukelto kūno irimo.

Na, - pastebėjo šis autorius, - šiandien žmonija yra panašioje padėtyje dėl skilimo. moralė kuris ją sugriauna iš vidaus. Todėl teisingas rūpestis dėl išlikimo visų pirma turi būti nukreiptas į šios ligos gydymą. liga Mirtina, kuri yra visų kitų problemų šaltinis.

Tuometinis kardinolas Ratzingeris manė, kad ši analizė yra pagrįsta, ir gydytojų susirinkime paklausė, kaip mes galime sužinoti, kas žmogui yra gerai, ir kaip galime diagnozuoti ir išgydyti tai, kas ne taip gerai.

Moralės šaltiniai: mokslas ar sąžinė?

Pirmiausia jis klausia, ar moralės šaltinis gali būti mokslas, ar veikiau individuali sąžinė. Dalis modernybės intelektualinio judėjimo iškelia alternatyvą tarp objekto ir subjekto. Pagal tai objektas yra pasaulis, su kuriuo susiduria mokslas ir kurį galima apskaičiuoti; subjektas yra neapskaičiuojamas ir laisvas, kuris yra ne objektyvus - mokslinis, bet subjektyvus, nes jam negalima taikyti visuotinai galiojančių bendrojo pažinimo kriterijų. religija ir moralę, kuri priklausytų ne nuo mokslo, o nuo individo skonio. Tokiu atveju sąžinė būtų "subjektyvumo apoteozė", subjektyvumas būtų iškeltas kaip aukščiausia norma.

Tačiau tokiu būdu, - perspėja Ratzingeris, - nei mokslas, vaizduojantis objektą, bet negalintis į jį reaguoti, nėra mums naudingas. laisvė-Bet ar tikrai tokia yra žmogaus sąmonė?

Sąmonė ir jos formavimasis

Kas ir kaip yra sąžinė ir kaip ji turėtų būti formuojama? Ratzingeris randa tris sąžinės supratimo būdus:

1. Žmogaus dalyvavimas dieviškumo turimame žinojime, t. y. Dievo balsas mumyse. Tačiau tada iškyla prieštaringų moralinių vertinimų problema. Aišku, kaip teisingai pastebi Spaemannas, kad negalima tapatinti konkrečių sąžinės sprendimų ir Dievo kalbos. Sąžinė nėra neklystantis orakulas.
2. Sąmonė kaip superego, t. y. kaip kito žmogaus valios ir įsitikinimų internalizacija. Tai Freudo pozicija, pagal kurią sąmonė būtų visiškai heteronominė instancija (svetima norma), kažkas, kas sukurta ne iš mūsų; kaip atspindys bus Tačiau tai ne viską paaiškina, nes, kaip pastebi Ratzingeris, yra vaikų, kurie, dar negavę jokio išsilavinimo, maištauja prieš neteisybę, ir yra suaugusiųjų, kurie maištauja prieš mokymąsi arba prieš tai, ką daro dauguma.
3. Trečioji galimybė, kurios laikosi Ratzingeris, yra tokia: "Žmogus kaip toks yra būtybė, turinti vidinį organą gėriui ir blogiui pažinti (kažkas panašaus į gebėjimą kalbėti). Tačiau kad taptų tuo, kuo iš tikrųjų yra, jam reikia kitų pagalbos: sąžinė turi būti ugdoma ir lavinama".

Tai pirmasis ir lemiamas elementas atsakant į mūsų klausimą apie tai, ką sąžinė:

"Būdami žmonėmis, mes gavome ne tik skaičiavimo, bet ir moralinę priežastį. Mums būdingas gebėjimas priimti tiesą dėl gėrio. Todėl moralinio proto formavimasis yra esminis įsakymas, o jo nepaisymas yra lemiamas šio antrojo paaiškinimo trūkumas. Moralę atpažįstame tiek, kiek tampame sąžinę turinčiomis būtybėmis (...)".

Moralės meistrai

Kur yra "sąmonės kalbos" mokytojai, padedantys mums suvokti vidinį savo būties balsą; mokytojai, kurie neįtvirtina mums svetimo "antžmogio", kuris atimtų iš mūsų laisvę?

Čia, - aiškina kardinolas Ratzingeris, - dalyvauja tai, ką senovės žmonių tradicija vadina "gėrio liudytojais": dorybingi žmonės, gebantys ne tik moraliai vertinti, bet ir neapsiriboti savo asmeniniais pomėgiais ar interesais. Jie taip pat sugebėjo įžvelgti pagrindines moralės normas, kurios perduodamos kultūrose, net jei kai kuriais atvejais jos galėjo būti ydingos ar sugadintos.

Šie tikri moralės mokytojai sugebėjo atsižvelgti ne tik į protingą patirtį, bet ir į patirtį, kuri pranoksta protą, nes ateina iš ankstesnių šaltinių, t. y. iš išmintis Taigi, patirtis patvirtina patį pagrįstumą, su kuriuo jie sudaro Bendrijos reglamentus.

Taigi matome, kad moralė neapsiriboja subjektyvumu, bet priklauso nuo žmonių bendruomenės. Kiekvienai moralei, - teigia Ratzingeris, - reikia "mes" su savo ikiracionalia ir viršracionalia patirtimi, kurioje svarbus ne tik akimirkos apskaičiavimas, bet ir kartų išmintis". Tai išmintis, kuri reiškia, kad reikia mokėti visada ir tam tikru mastu grįžti prie "pirmapradžių dorybių", t. y. prie "pagrindinių normatyvinių žmogaus būties formų".

Protas ir patirtis, tradicija ir transcendencija

Protas, patirtis, tradicija ir krikščioniškas tikėjimas. Siekdama užtikrinti moralės normų, galinčių perduoti žmonių bendruomenių išmintį, kokybę, judėjų-krikščionių religija teigia, kad egzistuoja dieviškasis apreiškimas.

Kyla klausimas, kaip patvirtinti, kad šie standartai iš tikrųjų yra sukurti dieviškasis apreiškimas. Štai čia ir atsiranda būtybių prigimties tikrovė, t. y. jų buvimo ir veikimo būdas. Ši prigimtis, kaip tvirtai teigia krikščioniškoji tradicija, remiama tam tikros filosofinės tradicijos, kalba mums apie moralę.

Problema ta, kad šiais laikais mums sunku pripažinti, jog egzistuoja taip suprantama gamta, nes pasaulį redukuojame į visumą materialinė tikrovė kuriuos galima apskaičiuoti utilitariniu būdu. Tačiau lieka alternatyva, ar materija kyla iš proto - iš kūrybinio Proto, kuris yra ne tik matematinis, bet ir estetinis bei moralinis, ar atvirkščiai: ar protas kyla iš materijos (materialistinė pozicija).

Krikščioniškoji pozicija remiasi būties racionalumu. Taip yra, todėl visa būtis turi proto matmenį arba aspektą, kuris reiškia ryšį su tiesa, gėriu ir grožiu, suprantamais kaip gili vienybė, kaip Kūrėjo žvilgsniai.

Savo ruožtu, kaip pažymi Ratzingeris, tai priklauso, ir labai priklauso, nuo to, ar Dievas. Jei pradžioje nėra logoso - proto, nėra ir daiktų racionalumo. Kolakowskio nuomone, tai reiškia: jei Dievo nėra, tai nėra ir moralės, nėra ir žmogaus "būties", t. y. visiems žmonėms būdingo buvimo būdo, kuris leistų kalbėti apie žmogaus prigimtį.

Iš tiesų, ir tai skamba panašiai kaip vieno garsaus Dostojevskio personažo žodžiai: "Jei Dievo nėra, viskas leistina" (Ivanas iš "Brolių Karamazovų"). Nors šiuolaikinėms ausims tai skamba radikaliai, pastaraisiais amžiais tai buvo pakankamai patvirtinta.

Tad ką daryti, kad suprastume ir ugdytume moralę? Ratzingeris teigia, kad mums reikia ne tiek specialistų, kiek liudytojų. Jis imasi nagrinėti klausimą apie tikruosius moralės mokytojus. Verta perrašyti visą šią pastraipą:

"Didieji istorijos gėrio liudytojai, kuriuos paprastai vadiname santosJie yra tikri moralės specialistai, kurie ir šiandien atveria naujus horizontus. Jie nemoko to, ką patys sugalvojo, ir būtent dėl to yra puikūs. Jie liudija tą praktinę išmintį, kurioje pirminė žmonijos išmintis išgryninama, išsaugoma, pagilinama ir išplečiama per ryšį su Dievu, per gebėjimą priimti sąžinės tiesą, kuri bendrystėje su kitų didžiųjų liudytojų sąžine, su Dievo liudytoju Jėzumi Kristumi pati tapo žmogaus bendravimu su tiesa".

Iš to, perspėja Josephas Ratzingeris, neišplaukia, kad mokslinės pastangos ir etiniai apmąstymai yra nenaudingi, nes "moralės požiūriu tikrovės ir tradicijos stebėjimas ir studijavimas yra svarbūs, jie yra sąžinės nuodugnumo dalis".

Tiek apie 1984 m. Ratzingerio tekstą.

Galime sakyti, kad jis parodo, jog moraliniam ugdymui neabejotinai reikalingi racionalūs argumentai ir mokslas, arba išmintis Savo ruožtu tam reikia afektinės patirties ir sąlyčio su didžiosiomis žmonijos etinėmis tradicijomis.

Kiekvienas iš šių ramsčių (protas, patirtis, tradicija) yra gyvi kanalai, kurie tarpusavyje komunikuoja ir atsiveria į asmens centrą ir iš jo; o asmuo, norėdamas visiškai suprasti save ir veikti pagal šią pilnatvę, taip pat turi būti atviras absoliučiai transcendencijai (išplėsti savo akiratį Dievo link).

Pagal krikščioniškąjį tikėjimą ir tradiciją protas ir patirtis, taip pat tradicija ir atvirumas transcendencijai savo atskaitos centrą randa Dievo Asmenyje. Kristus ir Kristaus paslaptyje, kuri mums duota, kad joje dalyvautume, pažindami ir meilėdėl Trejybės gelbstinčio veikimo.

Todėl susitikimas su Kristumi, nuoroda į Jį, susivienijimas su Juo, susitapatinimas su Jo protu, su Jo jausmai ir savo gilaus bei unikalaus solidarumo su kiekvienu žmogumi nuostatomis yra pilnatviško gyvenimo kanalas, taip pat ir moraliniu požiūriu (krikščionio moralinis gyvenimas yra "gyvenimas Kristuje" ir gyvenimas malonėje). Būtent iš šio centro suprantamas krikščioniškasis moralinis ugdymas: krikščioniškasis protas, krikščioniškoji patirtis, krikščioniškoji tradicija, transcendencija, suprantama ir išgyvenama krikščioniškai. Visa tai susiję su mokymai sąžinę ir krikščioniškąją žinią.

Todėl Kristaus pažinimas ir asmeninis ryšys su juo - per maldą, sakramentus ir meilę - yra pagrindinis kanalas, kurį krikščioniškoji tradicija siūlo ugdyti ir patirti moralę, suprantamą kaip atsaką į meilės kupiną Dievo pažinimą (plg. Jn 17, 3; Katalikų Bažnyčios katekizmas, nr. 25, 1691-1698). Šis atsakas virsta solidariu gyvenimu ir tarnyste visiems žmonėms bei sukurtam pasauliui.

To Kristus moko savo gyvenimu ir moraliniu mokymu, kurio pagrindą sudaro Kalno pamokslas ir Palaiminimai.

Krikščioniškasis liudijimas, - rašė Pranciškus, - galiausiai skelbia tik tai, kad Jėzus yra gyvas ir kad jis yra gyvenimo paslaptis".