Giovanni Battista Bergamo 35 metų italų kunigas, kilęs iš Venecijos, bet gyvenantis Taivane, mieste, kuriame gyvena mažiau nei 1% krikščionių, išpažįstantis daoizmo ir budizmo sinkretizmo religiją, į kurią taip pat įeina įvairių vietinių dievybių garbinimas ir kinų kultūrai būdingas protėvių kultas. Sišvyko į Kiniją dalyvauti didžiojoje evangelizacijos misijoje šioje šalyje ir dabar yra inkardinuotas Kaohsiungo vyskupijoje. Nepaisydamas atstumo - dėl COVID negalėjo išvykti iš šalies - norėdamas geriau formuotis kaip kunigas ir tarnauti Taivano žmonėms, Giovanni, gavęs CARF - Centro Academico Romano Fondazione - stipendiją, galėjo internetu studijuoti teologijos licenciato pirmuosius metus Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete Romoje.
Dievo keliai yra begaliniai. Dažnai planuojame tam tikrą gyvenimo būdą, tam tikrą darbą, bet staiga nutinka kažkas, kas apverčia mūsų planus aukštyn kojomis, ir ilgainiui atrandame, kad taip buvo geriau, nes suvokiame, jog Dievo valia, paslaptingu būdu veikianti mūsų egzistencijoje, atvedė mus ten, kur esame, būtent ten, kur mums patogu: tai yra mūsų pašaukimas.
Giovanni pasakoja savo istoriją, susijusią su Taivanu.
Mano tėvas Maurizio (2018 m. iškeliavo į dangų) ir mama Annalisa, abu venecijiečiai, užaugo Murano (stiklo saloje). Katalikai nuo vaikystės, jie susituokė jauni, septintojo dešimtmečio pradžioje. Mano tėvas buvo architektas ir universiteto profesorius. Kartu su mama jie mokėsi FUCI (Italijos katalikiškų universitetų federacijoje) posusirinkiminiu laikotarpiu. Tuo gana neramiu Bažnyčios gyvenimui laikotarpiu ginčai akademinėje aplinkoje buvo labai stiprūs, o krikščionybė tam tikra prasme gana politizuota. Todėl mano tėvai, nuoširdžiai ieškodami atnaujinto tikėjimo, nutarė savo krikščioniškąjį tikėjimą išgyventi paprastume netoli mūsų namų esančioje parapijoje, būtent Santa Maria Formosa.
Šioje parapijoje jie klausėsi Neokatechumenų kelio katechezės. Kartu su įvairialype tikinčiųjų grupe jie įkūrė pirmąją neokatechumenų bendruomenę Venecijoje.
Kiek jūsų yra šeimoje?
Mano tėvai turėjo 5 vaikus (aš esu jauniausias). Mano broliai ir seserys yra vedę, o aš turiu 15 dukterėčių ir sūnėnų! Mano brolis Pietro su žmona ir 5 dukromis yra misionieriai Belgijoje. Mano tėvas visada tęsė savo profesinį ir akademinį gyvenimą Venecijoje, tačiau tuo pat metu vykdė katechetinę ir evangelizacinę veiklą kituose Veneto miestuose. Be to, jis savanoriškai teikė savo profesinę pagalbą projektuojant bažnyčias ir seminarijas misijų teritorijos (Kazachstanas, Gruzija, Taivanas, Kroatija, Kanada ir kt.).
Kas jus labiausiai patraukė šioje naujoje bažnytinėje tikrovėje?
Nes visų pirma tai, kad Kelyje jie randa rimtą ir gilų atsaką į savo nuoširdžiausius troškimus, asmeniškai ir bendruomenėje bendraudami su Dievo žodžiu, asmeniškai ir bendruomenėje dalyvavimo liturgijoje ir bendruomenės šventimo gyvenime.. Jie patyrė gilų susitikimą su Viešpačiu, ir jų gyvenimai ėmė keistis: gimė labai didelės šeimos su 8, 9, 10 vaikų; kai kurie išvyko evangelizuoti, kai kurie net išvyko į užsienį, Vokietiją, Kroatiją ir t. t.
Šeima, visiškai atsidavusi Bažnyčiai ir jos misijai. O besimeldžianti šeima yra evangelizacijos įrankis kitiems.
Taip, tikrai... Aš užaugau šioje bažnytinėje aplinkoje ir turiu nuostabių prisiminimų apie vaikystę, kai susirinkdavome švęsti Eucharistijos su tėvų bendruomene. Taip pat, Camino įveda šeimas į labai gražias namų maldos formas, kurias man teko patirti.Šeimos švenčiamos sekmadienio pamaldos, per kurias tėvai perduoda tikėjimą savo vaikams.
Krikščioniškojo gyvenimo grožis ir tikėjimo ženklai, kuriuos Šventoji Dvasia pažadino Neokatechumenų kelyje, mūsų kartai sukėlė troškimą juos mėgdžioti. Tiek daug, kad, nepaisant mums žinomų sunkumų, susijusių su šiandien vis labiau dechristianizuojama ir sekuliarizuojama visuomene, ir nepaisant senstančios bei mažėjančios Venecijos gyventojų populiacijos, vien mano parapijoje dabar yra 10 neokatechumenų bendruomenių, kurių didžiąją dalį sudaro vaikai ir anūkai, kurie savo ruožtu tuokiasi, kuria gausias šeimas ir perduoda tikėjimą savo vaikams.
Mano senojoje venecijiečių bendruomenėje, penktojoje neokatechumenų bendruomenėje Santa Maria Formosa parapijoje, Šiuo metu yra apie 30 narių, daug jaunų sutuoktinių porų, kurios iš viso turi daugiau nei 30 vaikų, ir 3 kunigai misionieriai.
Giovanni Battista Bergamo yra jauniausias iš penkių brolių ir seserų. Jo tėvai jkartu su įvairialype tikinčiųjų grupe jie įkūrė pirmąją neokatechumenų bendruomenę Venecijoje. Jis užaugo Neokatechumenų kelyje ir turi nuostabių prisiminimų apie tai, kaip vaikystėje susirinkdavome švęsti Eucharistijos su jo tėvų bendruomene labai nuoširdžioje ir laimingoje atmosferoje.
"Po Sutvirtinimo, paauglystės laikotarpiu, taip pat klausiausi katechezės ir pradėjau eiti Camino su savo maža bendruomene, kurią daugiausia sudarė pirmosios bendruomenės šeimų vaikai. Nuo to laiko visada dalyvaudavau iškilmėse, lydimas grupės pasauliečių katechetų ir atsakingo kunigo. Kartu su popiežiumi dalyvavome Pasaulio jaunimo dienose nuo 2000 m. Romoje iki paskutiniųjų Lenkijoje ir kitose evangelizacijos patirtyse, kaip parodyta nuotraukoje", - pasakoja jis.
Tačiau, kaip ir visiems jauniems žmonėms, atėjo laikas atrasti savo dvasinio ir profesinio tobulėjimo dimensiją.
Tikėjimas yra asmeninė patirtis, ir niekada nebūčiau pagalvojęs, kad sulaukęs 36 metų tapsiu kunigu kitoje pasaulio pusėje. Po Sutvirtinimo sakramento, būdamas paauglys, su savo maža bendruomene, kurią daugiausia sudarė pirmosios bendruomenės šeimų vaikai, pradėjau keliauti Camino. Nuo to laiko visada dalyvaudavau iškilmėse, lydimas grupės pasauliečių katechetų ir atsakingo kunigo. Kartu su popiežiumi dalyvaujame Pasaulio jaunimo dienosenuo 2000 m. Romoje iki paskutinės evangelizacijos Lenkijoje ir kitos evangelizacijos patirties.
Paauglystėje gyvenau labai aktyvų gyvenimą: Lankiau valstybinę mokyklą ir puikiai mokiausi daugelio dalykų; žaidžiau futbolą ir krepšinį; mėgau muziką, grojau trimitu... Mano gyvenimas iš esmės buvo įprastas viduriniosios klasės Venecijos berniuko gyvenimas. Mano projektas buvo sėkmingai panaudoti savo gebėjimus, turėti gerą šeimą, būti mokytoju, šiek tiek panašiu į savo tėvą. Studijavau filosofiją Venecijoje, visiškai ateistinėje aplinkoje, skirta savarankiškai, pasitelkiant žmogiškąjį protą, ieškoti tiesos, kurioje Dievui nėra vietos.
Tam tikru metu turėjau viską, kas, kaip maniau, atneš man laimę: turėjau gražią merginą ir ruošiausi tuoktis, turėjau daug draugų, universitete buvau puikus ir vienas geriausių, visi, kas mane pažinojo, matė sėkmingą žmogų. Tačiau viduje jaučiausi tuščias, vienišas, pilnas kompleksų ir iš esmės nepatenkintas.
Išgyvenote nevilties akimirką... kaip grįžote namo?
Tuo metu Dievas leido mano tėvui susirgti sunkia liga.Nepaisant visų savo laimėjimų ir filosofinių studijų, neradau konkretaus atsakymo į mirties ir skausmo klausimus. Prasidėjo liūdesio ir nevilties laikotarpis, kai man atrodė, kad gyvenimas iš esmės yra apgaulė. Vis labiau ir labiau įsitraukiau į studijas, projektus, bet man atrodė, kad niekas nebeturi prasmės. Mano emociniai santykiai taip pat žlugo ir kurį laiką neturėjau jėgų ką nors daryti.
Ačiū Dievui, kad niekada nepalikdavau savo bendruomenės, kurioje tokiu tamsiu laikotarpiu jaučiausi dar labiau mylima. Nors Bažnyčioje buvau nuo gimimo, galbūt tik tą akimirką iš tiesų išgirdau skelbimą apie neatlygintiną Dievo meilę man ne dėl mano nuopelnų, bet dėl Jo gerumo. Dievo žodis mane giliai prakalbino, manyje atgimė naujas gyvenimas ir galimybė mylėti bei atleisti. Vėliau tęsiau studijas, baigiau mokslus, galėjau susitaikyti su tėvais ir tarnauti tėvui paskutinę jo gyvenimo dalį: tai mane džiugina.
...ir nusprendėte atiduoti save Dievui.
Taip: jaučiau, kad esu pasirengęs suteikti Dievui galimybę daryti viską, ką Jis nori, net stoti į seminariją ir tapti kunigu. 2011 m., po įžvalgumo laikotarpio, įstojau į Redemptoris Mater naujosios evangelizacijos seminariją.
Neokatechumenų kelyje kandidatai į kunigystę stoja ne į artimiausią savo vyskupijai seminariją. Taigi paskirties seminarija brėžiama maldos akimirką, kai pagal ištrauką seminaristas kviečiamas vykti į tam tikrą žemėlapyje nubrėžtą miestą, bet kurį pasaulio miestą, kuriame yra "Redemptoris Mater" seminarija, kad padėtų vietinei vyskupijai vykdyti naująją evangelizaciją.
Ir mane išsiuntė į Redemptoris Mater seminariją Kaohsiunge, Taivane. Mūsų seminarija J. E. kardinolo Peterio Shano, tuometinio Kaohsiungo vyskupo, kuris pasirašė dekretą dėl jos įsteigimo, valia skirta tarnauti kinų tautai visame pasaulyje.
Įsivaizduoju, kad turėjo būti nelengva....
Visai ne: Vos atvykęs į Taivaną turėjau išmokti kinų kalbą. Tarp tūkstančių sunkumų ši patirtis buvo graži, nes šiame silpnume jauti, kad Viešpats tau padeda; matai kinų tautybės žmones, kurie, nors ir nežino Evangelijos, ateina pas tave, padeda tau ir galiausiai yra sujaudinti žmonių, kurie už juos atiduoda savo gyvybę.
Mūsų formacijos pagrindas yra būtent Neokatechumenų kelias kaip suaugusiųjų katalikiškojo tikėjimo ugdymo kelias. Todėl net seminarijoje galėjau tęsti Kelią vietinėje neokatechumenų bendruomenėje. Dabar mano bendruomenės broliai ir seserys yra nebe mano vaikystės bendražygiai, bet jaunimas, vyresnio amžiaus žmonės ir kinų poros. Galėjau pažinti jų kančias, įžengti į jų namus, kartu su jais rengti Žodį, švęsti su jais ir susipažinti su jų šeimomis. Dabar jaučiu juos kaip brolius: tikrai jaudina patirti bendrystę ir vienybę, kurią Šventoji Dvasia dovanoja net ir žmonėms, kurie kultūriškai ir lingvistiškai tokie tolimi.
Tokiai didelei ir sudėtingai misijai taip pat būtina labai gera teologinė ir pastoracinė formacija...
Be kinų kalbos ir teologijos studijų, mūsų seminarijose taip pat vyksta misionieriška kelionė už seminarijos ribų, lydint kunigus, katechetus ir šeimas į misijas visame pasaulyje. Aš buvau Honkongas ir Kinija maždaug metus. Tai buvo gražus laikas, kai mačiau ne tik skurdą, bet ir Dievo meilę bei jo Žodžio skelbimo ir sakramentų galią.
2019 m. liepos 6 d. Kaohsiungo vyskupas J. E. Peter Liu įšventino mane kunigu. Vienerius metus tarnavau aborigenų parapijoje, iš pradžių kaip diakonas, o paskui kaip kunigas. Galiausiai buvau išsiųstas į seminariją, kurioje dabar esu studijų prefektu.
Neokatechumenų kelyje jaunuoliai, kandidatai į kunigystę, stoja ne į arčiausiai jų vyskupijos esančią seminariją, taip pat ne į tam tikros tautos seminariją, kurią pasirenka jų vyresnieji. Tad paskirties seminarija pasirenkama maldos akimirką, kai pagal pašaukimą seminaristas kviečiamas vykti į tam tikrą žemėlapyje nubrėžtą miestą, bet kurį pasaulio miestą, kuriame yra "Redemptoris Mater" seminarija, kad padėtų vietos vyskupijai vykdyti naująją evangelizaciją.
"Ir mane išsiuntė į Redemptoris Mater seminariją Kaohsiunge, Taivane", - pasakoja Giovanni. Mūsų seminarija J. E. kardinolo Peterio Shano, tuometinio Kaohsiungo vyskupo, kuris pasirašė dekretą dėl jos įsteigimo, valia skirta tarnauti kinų tautai visame pasaulyje.
O pernai įstojote į teologijos studijas Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete, kur mokosi ne tik keli Neokatechumenų kelio palydovai, bet ir dešimtys kunigų, seminaristų, vienuolių vyrų ir moterų iš viso pasaulio, priklausančių įvairiems Katalikų Bažnyčios ordinams ar tikyboms.
Nuostabus dalykas. Štai kodėl mūsų seminarijoje kartu su kitais ugdytojais ir vadovais bei bendrystėje su vyskupu Liu manome, kad svarbu kunigams suteikti rimtą formaciją kuo arčiau Romos, todėl aš tęsiu savo teologinę formaciją Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete, kur daugelis iš mūsų turi galimybę puikus mokymas, asmeninis ir pažįstamas stebėjimas.
Ypač aš, kartu su vyskupu ir mano kolegomis iš Redemptoris Mater seminarijos esame be galo dėkingi už pagalbą, kurią CARFKiekvieną dieną maldose ir eucharistinėse apeigose prisimenu savo geradarius!
CARF rėmėjų teikiama parama rengiant kunigus, ne tiek studentas, kiek vyskupija ir Dievo tauta gaus naudos iš šio kunigo tarnystės.....
...Ir dar daug darbo! Taivanas yra sala, kurioje gyvena apie 23 mln. žmonių. Krikščionys sudaro mažiau nei 1%. Labiausiai paplitusi religija yra daoizmu ir budizmu paremtas sinkretizmas, kuris taip pat apima įvairių vietinių dievybių garbinimą ir kinų kultūrai būdingą protėvių garbinimą.
Čia tarnaujame Kaohsiungo vyskupijai, Evangelijos skelbimas ir mažų krikščioniškų bendruomenių, kurios imasi suaugusiųjų krikščioniškojo ugdymo kelionės, t. y. Neokatechumenų kelio, formavimas. Bendruomenės čia, Taivane, ypatingos tuo, kad jas sudaro daug nekrikštytų katechumenų, kilusių iš pagonių, budistų ar daoistų šeimų. Šis iniciacijos laikas padeda jiems konkrečiai patirti Jėzų Kristų: sąlytis su Žodžiu, bendruomenėje išgyvenama krikščioniškoji meilė pamažu keičia jų gyvenimą ir suteikia jiems gilų prisikėlimo galios liudijimą.
Kai jie ateina į krikštą, kuris teikiamas panardinant per Velykų vigiliją, sakramentinis krikšto antspaudas randa jau suartą dirvą, suartą ir pasirengusią duoti gražių ir ilgalaikių krikščioniškojo gyvenimo vaisių. Šiandien mūsų bendruomenėse matome jaunus kinų tautybės žmones, sudarančius krikščioniškas santuokas. su daugybe vaikų, įvairių tikėjimo liudijimų ligos ir mirties akivaizdoje: šviesa, kuri šviečia visuomenėje, vis dar skendinčioje tamsoje.
Buvo malonu išgirsti jūsų istoriją. Mūsų universiteto bendruomenei šie pandemijos metai buvo labai sunkūs, kupini iššūkių... Tačiau taip pat buvo labai pozityvu matyti, kaip jūs, studentai, labai stengėtės tęsti formavimąsi internetu. Labai džiaugiamės matydami, kad Dievo darbas pildosi per mūsų darbą ir tokių jaunų kunigų kaip jūs gyvenimuose.
Man taip pat! Sunkumuose Dievas visada daro kažką naujo... Viešpats daro naują dalyką. darbas naujosios evangelizacijos labui o mes esame žiūrovai. Mes nesigręžiojame atgal, nes matome, koks geras yra Viešpats, o vykdyti Jo valią yra pats gražiausias dalykas. Taivanas yra didžiulės misijos, kuri laukia Bažnyčios, starto aikštelė, jei tiesa, kad, kaip sakė šventasis Jonas Paulius II, trečiasis tūkstantmetis bus Azijos evangelizavimo tūkstantmetis!
Gerardo Ferrara
Baigė istorijos ir politikos mokslų studijas, specializacija - Artimieji Rytai.
Atsakingas už studentų korpusą
Šventojo Kryžiaus universitetas Romoje
