Elio Azuaje Villegas - Venesuelos kunigas iš Trujillo vyskupijos, kurio kraujyje glūdi jo tautos aistra ir šiluma.
"Mano istorija yra labai venesuelietiška, nes gimiau Karakase, tėvams iš Truchiljo, kurie emigravo į sostinę po 1960-ųjų naftos bumo Venesueloje, ieškodami geresnio gyvenimo galimybių. Esu trečias iš penkių brolių ir seserų, pradinę mokyklą lankiau valstybinėje mokykloje ir mokiausi parapijos klebonijoje, kuriai vadovavo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies seserys karmelitės.
Ten ruošiausi komunijai ir sutvirtinimui, o būdamas 12 metų jau padėjau mokyti katekizmo kitus vaikus. Ten labai anksti gimė mano pašaukimas ir prasidėjo mano troškimas stoti į mažąją seminariją.
Mano pašaukimas atsirado labai anksti ir nebuvo toks lengvas, nes Karakaso arkivyskupijoje nebebuvo mažosios seminarijos, todėl turėjau laukti, kol baigsiu tai, kas Venesueloje vadinama bakalaureatu: iki jo man trūko dvejų metų, o man buvo 13 metų.
Ten per seseris susipažinau su tėvais karmelitais ir pradėjau sekti savo pašaukimu, jie suteikė man galimybę įstoti į mažąją seminariją, tai buvo labai gili patirtis, nepaisant mano jauno amžiaus, teko įveikti daug kliūčių, pradedant tėvais.
Buvo sunku leisti į seminariją nepilnametį sūnų, kuris niekada nebuvo išėjęs iš namų. Tėvas turėjo kitų planų, bet aš laikiausi nuostatos, kad turiu stoti į seminariją, ir su Dievo pagalba, pasireiškiančia per daugybę žmonių, kuriuos vadinu angelais, po truputį, su skausmu ir kančia, įveikiau išbandymus.
Atėjo didi diena, kurią prisiminsiu visą gyvenimą, kai įstojau į Tėvų karmelitų mažąją seminariją, prisimenu, kad man buvo didelis džiaugsmas ir gilus pasitenkinimas ten būti, toks didelis, kad atsiskyrimas nuo tėvų ir brolių manęs visai nepaveikė, buvau ten, kur norėjau būti.
Naujokystė pas karmelitus buvo patirtis, kuri taip pat leido man susipažinti su vyskupijos gyvenimu per kai kuriuos bendramokslius, ir net turėjau pasirinkti, į kurią vyskupiją pretenduoti.
Ten atradau kai ką labai svarbaus - savo pašaukimą dirbti kaimo vietovėse, kaimo parapijose.
Tėvai karmelitai pasiimdavo mus atostogauti į misijas, ir ten patyriau malonumą bendrauti ir dirbti su provincijos žmonėmis, paprastais, kilniais ir dosniais žmonėmis. Mano tėvai yra kilę iš šalies gilumos ir visada mus atostogų metu veždavosi į kaimą, kuriame gyveno mūsų seneliai, dėdės, tetos ir dėdienės bei kiti giminaičiai: daugelis jų gyveno kaime, todėl ir sugalvojau stoti į vyskupiją, kurioje buvo mano šaknys.
Tuo metu turėjau galimybę susitikti su Trujillo vyskupu: visada prisiminsiu pirmąjį susitikimą su šiuo garbingu vyskupu, kuris mano gyvenime reiškė labai svarbų ir ypatingą žmogų, jis manimi pasitikėjo, buvo vyskupas, kuris mane įšventino ir daugelį metų man vadovavo, jis jau mėgaujasi Dievo artumu nuo 2018 m. Verbų sekmadienio, kai iškeliavo į Tėvo namus, dėkoju Dievui, kad leido man susitikti su tokiu šventuoju baronu ir iškiliu ganytoju.
Pakeliui patyriau daug sunkumų, daugiausia dėl seminarijų trūkumo, nes Trujiljo mieste nebuvo didelės seminarijos, todėl klierikai buvo siunčiami į kitų vyskupijų seminarijas.
Mano vyskupijoje tuo metu buvo apie 80 klierikų, o mūsų šeimos neturėjo lėšų sumokėti už jų studijas, vyskupas ir vyskupija turėjo stumdyti figūras ir daryti stebuklus, kad išlaikytų tiek daug klierikų, vienas iš kriterijų buvo siųsti juos į seminarijas, kur mokesčiai buvo pigesni, dėl šios priežasties buvau išsiųstas į kitą šalies galą: tai buvo nauja patirtis, bet man labai patiko.
2000 m. rugpjūčio 15 d. monsinjoras Vicente įšventino mane į kunigus. Kokia nuostabi diena ir koks didelis būrys kunigų, seminaristų...! Taip pat mano tėvai, broliai ir seserys, sūnėnai ir dukterėčios, kiti giminaičiai ir draugai. Buvau įšventintas parapijoje, kurioje praleidau pastoracinius metus, Burbusay.
Po penkerių metų kunigystės vyskupijoje vyskupas Vicente išsiuntė mane į Ispaniją studijuoti Bažnyčios istorijos Popiežiškajame Komiljaso universitete, kur išbuvau trejus metus.
Pasibaigus mokslo metams, grįžau į Venesuelą tęsti pastoracinio darbo.
Atvykęs buvau paskirtas Trujillo parapijos administratoriumi keliems mėnesiams, paskui persikėliau į Boconó ir ruošiau pagrindus naujai bažnytinei parapijai šioje arkivyskupijoje.
Boconó buvau 9 metus: 5 metus buvau parapijos kunigas ir 4 metus rengiau San Antonio de Paduvos de Mosquey parapijos įkūrimą. Tai buvo daug palaimos, nors ir kupinas sunkumų bei iššūkių laikotarpis: daug ko išmokau, turėjau galimybę studijuoti pedagogiką civiliniame universitete, dėstyti ir būti mokyklos kapelionu. O parapijos įkūrimo kaime grožis yra džiaugtis žmonių dosnumu: šiuo metu Venesueloje įkurti parapiją yra sunku, nes nėra ką statyti, ten Viešpats stengiasi, bet jis taip pat veikia, ir žmogus jaučia ir patiria Dievo veikimą darbuose, kurie daromi jo vardu. Daugelį dalykų galėjome nuveikti dėka daugybės žmonių, kurie entuziastingai siekė, kad svajonė tapti bažnytine parapija išsipildytų.
Per pastaruosius ketverius metus badas ir nepriteklius buvo stulbinamo lygio, o pastaruoju metu dėl nuolatinio makroekonominio valiutos nuvertėjimo, dėl kurio ne tik neįmanoma nusipirkti, bet ir gauti grynųjų pinigų, visa tai ir dar daugiau lėmė humanitarinę krizę, kai žmonės po truputį miršta, o vyriausybė nenori to oficialiai pripažinti, nes taip pripažintų ir savo nesėkmę.
Bažnyčia visuomet atliko ir tebeatlieka aiškų ir konkretų vaidmenį: nuo pat režimo demokratinio atėjimo į valdžią pradžios Bažnyčia per Venesuelos vyskupų konferenciją įspėjo, pasmerkė ir ragino kovoti su klaidingomis valdžios idėjomis; jos pranašiškas balsas, viena vertus, atnešė jai valdančiosios partijos ir jos šalininkų atmetimą, kita vertus, tapo vienintele institucija, turinčia patikimumą ir moralinį pagrindą katastrofiškos šalies padėties akivaizdoje.
Šiandien, kai krizė pasiekė neįsivaizduojamą lygį, Bažnyčia per įvairius pastoracijos atstovus stengėsi atsiliepti į daugybę poreikių, konkrečiai per parapijų valgyklas, sveikatos apsaugą, per Caritas, tačiau to nepakako, todėl labai primygtinai prašoma pasaulio humanitarinės pagalbos, kurios vyriausybė nei priima, nei leidžia.
Svarbu prisiminti, kad kunigai, pašvęstieji asmenys ir kiti pastoracijos darbuotojai, kurie yra Bažnyčios varomoji jėga, taip pat kenčia nuo humanitarinės krizės, kunigai ir vienuoliai jau mirė dėl vaistų trūkumo, seminarijose, vienuolynuose, mokyklose, religinės bendruomenės taip pat badauja; dabar kaip niekada anksčiau Venesuelos Bažnyčia patiria išbandymą, nes, esant alkiui, ji turi pamaitinti alkstančius žmones, esant ligai - gydyti sužeistus žmones, o nevilties ir chaoso situacijoje turi liudyti, kad visiškai pasitiki Dievu, kuris viską teikia.
Mano vyskupas mane išsiuntė į Romą būtent tam, kad tarnaučiau alkstantiems žmonėms.
Norėjau studijuoti liturgiją, kad galėčiau nuodugniai išstudijuoti meną švęsti Atpirkimo slėpinį tarp žmonių ir dėl žmonių. Vyskupas iš karto sutiko su mano prašymu, ir mes pradėjome derintis, kad galėčiau atvykti studijuoti į Romą, o tai nebuvo labai lengva dėl daugelio priežasčių: pirmiausia dėl ekonominių, nes Venesuela jau buvo patyrusi gilaus politinio nuosmukio padarinius; tada man jau buvo per 40 metų.
Tačiau turime tokį posakį: "Kas priklauso kunigui, atitenka Bažnyčiai", t. y. jei projektas yra Dievo planuose, kliūtys yra tik etapai jam įgyvendinti, ir taip atsitiko, kad Viešpats atvėrė galimybę per mano vyskupijos bičiulį kunigą, kuris studijuoja Romoje: Per savo kolegą jis sužinojo, kad vienas Romos parapijos kunigas ieško studento kunigo bendradarbio savo parapijoje, ir taip Dievas nutiesė man kelią ir paskatino mane atvykti į Romą per vikariatą kaip parapijos bendradarbį.
Tai nuostabu, tai tikrai moko Bažnyčios visuotinumo: vykti į Romą, kad galėtum būti suformuotas ir grįžti į vyskupiją, kad galėtum geriau tarnauti Venesuelos žmonėms.
"Žinau, kad kai grįšiu į Venesuelą, kad ir kokią misiją man patikėtų vyskupas, nebus lengva, žinau, kad rasiu kenčiančią tautą, kurią turėsiu paguosti, todėl kasdien prašau Dievo, kad padėtų man atnaujinti tikėjimą ir pašaukimą, kad galėčiau Juo pasitikėti ir atiduoti visa, kas geriausia, savo Bažnyčios ir šalies labui.
Jei situacija išliks tokia, kokia yra dabar, bus labai sunku, nes tai reikštų, kad žmonės miršta be perspektyvių sprendimų, ir aš tikiu, kad Dievas to neleis, o jei vyriausybė pakeis savo radikalią ir nusikalstamą poziciją, Venesuelos atsigavimas bus labai lėtas ir sunkus, tačiau čia svarbus vaidmuo tenka Bažnyčiai su visais jos nariais, tai būtų didelis iššūkis krikščionims, kunigams, pašvęstiesiems žmonėms, ne ieškoti kaltųjų, bet kurti vertybes ir sąmoningumą, kad istorija nepasikartotų.
Daugeliui už šalies ribų gyvenančių žmonių kyla didelis klausimas, kaip aš galiu padėti, o pagrindinė pagalba yra malda, kad Dievas pasigailėtų šių žmonių ir suteiktų jiems ištikimybę išbandymuose, kad po mirties jie galėtų prisikelti su šlove.
Materialiniu požiūriu tai šiek tiek sudėtinga, nes nėra jokio humanitarinio kanalo, todėl pagalba vaistais ir maistu turi būti teikiama labai protingai, yra daug geros valios žmonių, kurie yra įkūrę asociacijas ir renka vaistus bei pinigus konkrečioms siuntoms, kurias siunčia įvairioms labdaros organizacijoms Venesuelos vyskupijose, Kiti padeda tiesiogiai per vyskupijas padengdami seminaristų maisto išlaidas, dar kiti padeda kunigams, kurie mokosi už šalies ribų, kad grįžtų geriau pasirengę atremti šią humanitarinę krizę. Šiuo metu žmonėms reikia daug draugijos ir padrąsinimo, ir Viešpats tai daro per tarnautojus ir misionierius, kurie liudija, kad Kristus yra tarp kenčiančių žmonių, kad juos paguostų ir išgelbėtų.
Meldžiu Dievą ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją, globojamą Coromoto, kad mus išlaikytų tvirtus tikėjimu ir tvirtą viltimi, kad galėtume būti ištikimi savo pašaukimui tarnauti sunkiame išbandyme".
