Po studijų jis galėjo dirbti Rumunijos stačiatikių patriarchato spaudos tarnyboje. Vieni iš gražiausių jo įspūdžių - 2019 m. nušviesti popiežiaus Pranciškaus vizitą Rumunijoje. "Dėl komunikacijos studijų Šventojo Kryžiaus universitete metu įgytų priemonių galėjau tapti geresniu komunikacijos specialistu ir atstovu spaudai", - sako t. Bogdanas.
Jis taip pat turi teologijos daktaro laipsnį savo gimtojoje šalyje, specializuojasi katechetikos ir homiletikos srityje. "Savo komunikacinę veiklą esu sutelkęs į intensyvesnį Bažnyčios ir kultūros dialogasBažnyčia yra tikrų kultūrinių vertybių kūrėja. Tai labai svarbu tokioje šalyje kaip Rumunija, kur vis dar susiduriame su problemomis, kurias sukėlė daugelį metų trukusi komunistinė diktatūra", - sako jis.
Bogdanas Teleanu yra gerai žinomas savo šalyje dėl evangelizacijos ir pastoracinės tarnystės, ypač paskutiniais pandemijos metais. Jis yra vedęs ir turi tris vaikus. Ortodoksų Bažnyčioje po santuokos jie gali būti įšventinti į kunigus, nors negali tapti vyskupais.
1999 m. Rumunijos istorijoje - ypatingas laikotarpis, praėjus dešimčiai metų po komunistinio režimo žlugimo.
Iš tiesų tai buvo pirmoji katalikų popiežiaus kelionė į mūsų šalį, kurioje daugumą sudaro stačiatikiai: šventasis Jonas Paulius II. Tai buvo 1999 m. gegužės 9 d. - istorinė data! Iki šiol prisimenu - nes tuo metu jau dirbau Stačiatikių patriarchato spaudos tarnyboje - kai Podul Izvor parke Bukarešte, baigiantis popiežiaus vadovautai eucharistinei iškilmei, dalyvaujant patriarchui Teoktistui, katalikai ir stačiatikiai netikėtai sušuko "Susivienykite! Vienykitės! kas mūsų kalba reiškia "Vienybė, vienybė". Šie vaizdai išliko visų rumunų atmintyje. Ir būtent per pirmąjį Jono Pauliaus II vizitą buvau informuotas apie Popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto Komunikacijos fakultetą.
O kokia buvo patirtis būti stačiatikių kunigu popiežiškajame Romos universitete?
Kalbėdamas apie šią turtingą patirtį, visada kartoju tai, ką sako Bažnyčios Tėvai: "Nėra ilgesnio kelio už kelią tarp proto ir širdies". O man ypač buvimas ortodoksu popiežiškajame universitete buvo jungtis tarp proto ir širdies. Aš įveikiau kalbos ir kelionės į Rumunija būti su šeima. Dėkoju geradariams, kurie suteikė man galimybę studijuoti Romoje. Jų indėlis yra esminis.
Kaip manote, ką reiškia būti komunikacijos specialistu?
Man, kaip religingam žmogui, tai visų pirma yra apsivalymo veiksmas, t. y., kad tavo jausmai sutaptų su tuo, ką perduodi. Ignoruoti savo vidines problemas, neišvalyti sąžinės, reiškia perduoti melą! Tikėjimo perteikimo mechanizmas glūdi šiame "sąžinės procese", t. y. pažvelgti į savo vidų ir rasti tai, kas mus nušviečia, mūsų raison d'être: gėrį ir šventumą, materializuotą Kristaus veide.
Esame "laidai", jungiantys įvairias institucijas ir žmones. Jei nesirūpiname šiais "laidais", t. y. jei stengiamės turėti be nuodėmės moralinę sąžinę, labai sunku perteikti tikrovę apie Bažnyčią ar žmonių šeimos, profesinius ir asmeninius poreikius. Todėl pirmiausia reikia minties ir raiškos darnos.
Bogdanas Teleanu yra gerai žinomas savo šalyje dėl evangelizacijos ir pastoracinės tarnystės, ypač paskutiniais pandemijos metais. Jis yra vedęs ir turi tris vaikus. Ortodoksų Bažnyčioje po santuokos jie gali būti įšventinti į kunigus, nors negali tapti vyskupais.
Viena iš jo šalies problemų yra emigracija, "nes užsienyje gyvena labai daug rumunų. Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia labai stengiasi remti emigravusiųjų šeimas, ypač rūpinasi vaikais, kurie lieka vieni šalyje, nes jų motinos ir tėvai priversti vykti į užsienį dirbti, kad galėtų siųsti pinigus namo", - sako jis.
Rumunijoje šie vaikai vadinami "baltaisiais našlaičiais". Apytikriais skaičiavimais, iš 5 milijonų Rumunijos vaikų 750 000 yra daugiau ar mažiau smarkiai nukentėję nuo tėvų išvykimo. Iš jų 350 000 neteko vieno iš tėvų, o 126 000 - abiejų tėvų. Tačiau daugiau nei 400 000 vaikų tam tikrą gyvenimo laikotarpį patyrė vienatvę.
Kalbant apie mąstymą ir saviraišką, kaip vaikystėje patyrėte komunistinį režimą?
Stengiuosi išsaugoti šį esminį atminimą apie viską, kas man asmeniškai nutiko. Esu įsitikinęs, kad istoriniu lygmeniu labai svarbu išsaugoti "didžiąją gelbstinčią atmintį", kuri sudaro rumunų tautos dvasingumą.
Jau vaikystėje, kaip ir daugelis mano kaimo žmonių, buvau krikščionis... Tačiau visi gyveno baimėje, net tėvai patarė mums nekalbėti apie tai, ką girdėjome per radiją, apie Europą, apie laisvę, apie maldą, apie savo tikėjimą. Tačiau aš negalėjau susitaikyti su šia baime, net mokykloje priešinausi komunistiniam režimui. Kartą, pavyzdžiui, gimnazijoje istorijos mokytojas mūsų, vaikų, paklausė, ar einame į bažnyčią. Ėjo visi, bet niekas nedrįso pasisakyti, nes žinojome, koks tikrasis mokytojo tikslas. Na, o aš širdyje pajutau maištą, atsistojau ir pasakiau jam: "Aš visada einu į bažnyčią! Na, jis nustebo ir paklausė, kodėl aš tikiu į Dievą. Atsakiau: "Visata turi turėti pabaigą, o aš tikiu, kad visatos pabaiga yra Dievo rankose". Jo reakcija buvo gera, nes jis man pasakė, kad esu labai drąsus berniukas!
Kas iš to laikmečio liko šiandien?
Apskritai vertybių stoka... Ir skurdas bei nelygybė. Ateistinio politinio režimo, tokio kaip komunistinė sistema, keliamos problemos krikščioniškajam pasauliui nebuvo naujiena, nes komunizmo požiūris į tikrovę turėjo daug bendro su eretišku dualistiniu manichėjišku požiūriu: iš tiesų komunizmas taip pat dalijo pasaulį į dvi visiškai atskiras ir priešingas sferas - gėrio ir blogio.
Tačiau krikščionybė gali pasiūlyti vidurio kelią, kuris leistų užmegzti dialogą ne tik tarp krikščionių, bet ir tarp krikščionybės ir sekuliaraus pasaulio. Tačiau šiandien labiau, nei įprasta manyti, reikia "Naujoji evangelizacija"Naujoji kultūra", taip pat tam, kad būtų galima reaguoti į naujas problemas, į naujus sunkumus, kuriuos neva sukėlė ne komunistinė diktatūra.
Ką turite omenyje?
Prisimenu, ką mums sakė popiežius Jonas Paulius II: "Jūs, kurie išsivadavote iš komunistinės diktatūros košmaro, neleiskite savęs apgauti klaidingoms ir pavojingoms vartotojiškumo svajonėms. Jos taip pat žudo ateitį. Jėzus leidžia jums svajoti apie naują Rumuniją, šalį, kurioje Rytai ir Vakarai gali broliškai susitikti. Ši Rumunija yra jūsų rankose. Kurkite ją kartu, drąsiai. Viešpats ją patiki jums. Anuomet nežinojome, kokios yra vartotojiškumo ir materialistinės visuomenės problemos... Šiandien jas matome.
Migracija taip pat yra problema.
Jei anksčiau gyvenome šalyje, kuri buvo beveik izoliuota nuo išorinio pasaulio, tai šiandien turime imigracijos ir ypač emigracijos skausmą, nes užsienyje gyvena labai daug rumunų. Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia labai stengiasi remti emigravusiųjų šeimas, ypač rūpinasi vaikais, kurie lieka vieni šalyje, nes jų motinos ir tėvai priversti vykti į užsienį dirbti, kad galėtų siųsti pinigus namo.
Į šiuos vaikai Rumunijoje vadinami "baltaisiais našlaičiais". Apytiksliais skaičiavimais, iš 5 mln. rumunų vaikų 750 000 yra daugiau ar mažiau smarkiai nukentėję nuo tėvų išvykimo. Iš jų 350 000 neteko vieno iš tėvų, o 126 000 - abiejų tėvų. Tačiau daugiau nei 400 000 vaikų tam tikrą gyvenimo laikotarpį patyrė vienatvę.
...Ir žinau, kad esate labai įsitraukęs į tokį rūpinimąsi egzistencinėmis periferijomis, kaip jas vadina mūsų popiežius Pranciškus.
Taip, tai tiesa, ypač nuo praėjusių metų, kai turėjau palikti darbą Rumunijos ortodoksų patriarchato spaudos tarnyboje, nes buvau paskirtas Švento Panteleimono bažnyčios Bukarešto centre parapijos šventiku. Buvęs parapijos kunigas susirgo ir mirė nuo KOVID. O man, taip pat šeimos tėvui, teko atsisakyti kai kurių pareigų, kad galėčiau vykdyti parapijos veiklą, kuri, tiesą sakant, yra labai sunki realybė, ne tiek dėl žmonių, kiek dėl darbų, kuriuos dar reikia atlikti, dėl darbo sąlygų, parapijiečių poreikių.
Kunigas Bogdanas Teleanu yra labai įsitraukęs į pastoracinę veiklą egzistencinėse savo miesto periferijose. Praėjusiais metais jam teko palikti darbą Rumunijos ortodoksų patriarchato spaudos tarnyboje, nes buvo paskirtas Bukarešto centre esančios Švento Panteleimono bažnyčios parapijos šventiku.
"Buvęs parapijos kunigas mirė dėl COVID. O aš, taip pat būdamas tėvas, turėjau atsisakyti kai kurių pareigų, kad galėčiau vykdyti parapijos veiklą, kuri, tiesą sakant, yra labai sunki realybė, ne tiek dėl žmonių, kiek dėl darbų, kuriuos dar reikia atlikti, dėl darbo sąlygų ir parapijiečių poreikių", - aiškina jis.
Komunikacijos studijos padėjo jam sukurti interneto puslapį. http://ateneulsfantuluipantelimon.blogspot.com reklamuoti teatro spektaklius (kurių scenarijaus autorius ir scenarijaus autorius yra jis pats). "Savo veikloje stengiamės iš naujo atrasti savo meninį, istorinį, kultūrinį ir muzikinį paveldą... Taip pat atkūrėme seną laikraštį, kuris buvo uždarytas komunizmo laikais, ir su žmona, kuri dirba Eparchijos televizijoje, sukūrėme dokumentinį filmą apie tai, kaip atsitiktinai sužinojome, kad šis laikraštis egzistuoja, ir kaip stengėmės, kad jis vėl būtų spausdinamas.
Pastoracinės problemos yra įvairios ir sudėtingos. Vis dėlto man ypač daug naudos davė komunikacijos studijų programos mokymai, nes sukūriau tinklalapį http://ateneulsfantuluipantelimon.blogspot.com reklamuoti mano pradėtą programą "Ateneo di San Pantelimon". Rengiame teatro spektaklius (kurių scenarijaus autorius ir scenarijaus autorius esu aš) visiems norintiems: parapijos žmonėms, vaikams, migrantams ir kt. Savo veikla stengiamės iš naujo atrasti savo meninį, istorinį, kultūrinį, muzikinį paveldą... Taip pat atkūrėme seną laikraštį, kuris buvo uždarytas komunizmo laikais, ir su žmona, kuri dirba Eparchijos televizijoje, sukūrėme dokumentinį filmą apie tai, kaip atsitiktinai sužinojome, kad šis laikraštis egzistuoja, ir kaip stengėmės, kad jis vėl būtų spausdinamas.
Kokia yra dabartinė padėtis katalikų ir stačiatikių vienybės kelyje?
Na, bet pažanga vis dar daroma... Jau 2002 m. patriarchas Teoktistas vėl aplankė Joną Paulių II Romoje ir ta proga abu religiniai vadovai pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje dar kartą patvirtino įsipareigojimą "melstis ir darbuotis dėl visiškos regimos vienybės" tarp visų Kristaus mokinių. Mūsų tikslas ir karštas troškimas - visiška bendrystė, kuri nėra suabsoliutinimas, bet bendrystė tiesoje ir meilėje. Tai negrįžtamas kelias, neturintis alternatyvų: tai Bažnyčios kelias.
Kitas svarbus momentas buvo popiežiaus Pranciškaus apsilankymas 2019 m., kuris priminė mums, kad šiuo konkrečiu momentu visi mes, Rumunijos katalikai ir Rumunijos stačiatikiai, turime būti drąsūs. Pasaulį kamuoja daugybė dramatiškų problemų. Visi esame pašaukti dirbti dėl visos žmonijos vienybės, solidarumo, taikos, visada prisimindami tuos nuostabius Jono Pauliaus II žodžius: "Nebijokite". Tikiu, kad ši žinia ir šiandien išlieka mūsų vienybės ir mūsų kelio krikščionims, kad jie neštų taikos ir solidarumo vaisius mūsų šalyje ir visame pasaulyje, pagrindu.
Šia prasme tikėjimo komunikacijos vaidmuo yra labai svarbus...
Žinoma! Žiniasklaida gali atlikti svarbų vaidmenį, nes ji yra spaudimo priemonė, galinti prisidėti prie socialinių, politinių, kultūrinių, vertybinių ir net klimato pokyčių šalyje ir pasaulyje. Visada sakau, kad negalime būti kaip Jurijus Gagarinas: nuskristi į dangų ir grįžti, nenorėdami susitikti su Dievu tame pačiame danguje. Priešingai, mes, krikščionys komunikatoriai, turime nuolat tyrinėti tikrovę, studijuoti, naudotis visomis turimomis priemonėmis, kad orientuotumės savo erdvėje, savo danguje, kuris yra žmogaus protas, būtinai persmelktas gelbstinčio Dievo, kuris jame gyvena ir kuriame turime gyventi kartu, atminimo.
Labai ačiū, tėve Bogdane. Džiugu žinoti, kad per formaciją Šventojo Kryžiaus universiteto Komunikacijos fakultetasBuvo padedama Bažnyčiai, kuri nėra katalikiška, bet yra sesuo tikėjimu ir misija.
Sekite buvusių ir esamų studentų interviu, Popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto Socialinės ir institucinės komunikacijos fakulteto 25-ųjų įkūrimo metinių proga.
Gerardo Ferrara
Baigė istorijos ir politikos mokslų studijas, specializacija - Artimieji Rytai.
Atsakingas už studentų korpusą
Šventojo Kryžiaus universitetas Romoje
