Antoine Tiaboundou yra Fada N'gourma vyskupijos kunigas, esančios Burkina Faso rytuose, 219 km į rytus nuo sostinės Uagadugu. Fada N'gourma yra svarbus miestas, gerai žinomas dėl antklodžių ir kilimų gamybos bei medaus.
"Gimiau septynių vaikų šeimoje. Man teko laimė gimti ir augti katalikiškoje šeimoje. Mano tėvas (miręs) buvo katechetas. Mano šalyje katechetas yra labai svarbi tarnystė, ypatinga tarnystė, Burkina Faso Bažnyčioje įsteigta nuo pat evangelizacijos pradžios. Kartu su mama jie ketverius metus mokėsi ir parapijos kunigo buvo siunčiami paeiliui į kelis kaimus, kur tėvas turėjo mokyti ir rengti katechumenus priimti krikščioniškosios iniciacijos ir santuokos sakramentus.
Šiuo požiūriu katecheto figūra yra svarbi, nes užtikrina Bažnyčios pastovumą atokiose vietovėse, kur kunigas, dažnai labai reikalingas, retai atvyksta aplankyti bendruomenių ir suteikti joms sakramentų. Kiekvieną sekmadienį katechetas suburia bendruomenę, o kai dėl kunigų trūkumo mišių nėra, jis vadovauja sekmadienio bendruomenės maldai.
Šį šventimą sudaro sekmadienio Dievo žodžio klausymasis, po to pasidalijimas ir bendra malda bendruomenės ir Bažnyčios intencijomis. Kartais tikintiesiems Komuniją dalina katechetas, kuris jai pirmininkauja. Po šios šventės jis teikia katechezes ir lanko ligonius.
Galiausiai katechetas yra atsakingas už savo bendruomenės žmones, nes, laukdamas kunigo, jis juos veda ir drąsina skelbti Evangeliją ir patirti tikėjimą.
Taigi šiame kontekste prabėgo mano vaikystė. Būtent tokiomis aplinkybėmis nuo penkerių metų troškau tapti kunigu. Pamačiau, kiek daug trūksta mano kaimui ir kaip labai jis norėtų, kad jame visada būtų kunigas... O mano troškimas tarnauti žmonėms gimė iš bendravimo su prancūzų kilmės kunigu redemptoristu, kuris dažnai atvykdavo švęsti sekmadienio Mišių kaimo bendruomenei. Širdyje vis dar labai ryškiai jį prisimenu: prisimenu jo paprastumą, jo artumą mano tėvui ir lengvą dialogą su jaunaisiais krikščionimis, tradiciniais lyderiais ir musulmonų religijos išpažinėjais, nes mano šalyje yra visokių žmonių!
Tas pats kunigas 1993 m. rugsėjį įteikė mano prašymą stoti į mažąją Šv. Augustino kunigų seminariją Baskouré mieste, Koupelos arkivyskupijoje, kur aštuonerius metus mokiausi, kol 2001 m. įgijau menų bakalauro laipsnį.
Po mažosios seminarijos septynerius metus studijavau filosofiją ir teologiją, kol 2008 m. gruodžio 6 d., minint savo pradinės Pielos parapijos įkūrimo auksinį jubiliejų, buvau įšventintas kunigu.
Po šešerių metų kunigiškos tarnystės vyskupijoje vyskupas norėjo mane išsiųsti į Romą trejų metų socialinės ir institucinės komunikacijos studijoms Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete 2014-2017 m. Stipendijos dėka.
Tiesą sakant, tai, kad buvau užsienyje, kad galėčiau mokytis, buvo auka vyskupijai, nes, kaip jau minėjau, trūksta kunigų, tačiau labai svarbu ne tik turėti gerų ir šventų kunigų, bet ir tai, kad jie būtų gerai parengti evangelizacijos užduočiai, ypač per žiniasklaidą, kuri šiais laikais tokia svarbi.
Todėl 2017 m. birželį įgijęs bakalauro laipsnį grįžau į vyskupiją, kur daugiausia rūpinausi katalikiškomis mokyklomis ir, be kita ko, vyskupijos radijo stotimi "Radio Taanba"."
"Nuo 2020 m. rugsėjo mėn. grįžtu į doktorantūros studijas tame pačiame universitete. Vyskupas nusprendė, kad turėčiau grįžti ir įgyti daktaro laipsnį, nes suprato, koks svarbus yra darbas, kurį galima atlikti vyskupijoje turint galimybę mokytis tokiame aukšto lygio universitete kaip Popiežiškasis Šventojo Kryžiaus universitetas. Todėl, gavęs dar vieną stipendiją, sugrįžau į Romą, nors ir labai jautriu metu, pavyzdžiui, per pandemiją.
Tiesą sakant, stipendijos gavimas šiuo metu, kai COVID smarkiai smogia žmonijai, buvo reali ir apčiuopiama galimybė, kurią Dievas ir jūs, mano geradariai, suteikėte man, kad galėčiau geriau tarnauti Bažnyčiai savo vyskupijoje ir, su Dievo malone, paskatinti kitus berniukus, tokius kaip aš, sekant tėvo ir kunigo redemptoristo, kuris man padarė tokią didelę įtaką, pavyzdžiu, pašvęsti savo gyvenimą Viešpaties tarnystei.
Džiaugiuosi jūsų parama, nes žinau, kad rūpinatės manimi ne tik materialiai, bet ir maldomis.
Taigi tikėjimo dovana yra svarbiausias dalykas, kurį turime. Visada dėkoju Dievui už šią nuostabią dovaną. Savo kunigystę matau kaip tėvo tikėjimo liudijimo tęsinį mažų, paprastų ir neturtingų kaimo bendruomenių širdyse. Būti kunigu man reiškia mylėti Jėzų, daryti jį žinomą, dalytis džiaugsmu jį pažinti su broliais, kad žmonija augtų dialoge, taikoje ir brolybėje.
Be to, esu įsitikinęs, kad ši labai svarbi socialinio ir institucinio bendravimo specializacija neabejotinai suteiks man įrankių, padėsiančių geriau skleisti tikėjimą Bažnyčioje ir pasaulyje, ypač mano mažoje šalyje Afrikoje.
Maži ir dideli gyvenimo gestai padeda vėl pražysti mūsų ir kitų gyvenimui. Dėkingumas yra gyvenimas, gyvenimas yra dėkingumas. Telaimina jus Dievas visada.
