Maxime Trésors Mvilongo Ateba yra Obalos vyskupijos (Kamerūnas) kunigas. Jis kilęs iš gausios šeimos, kurioje yra jauniausias iš septynių brolių ir seserų: penkių berniukų ir dviejų mergaičių.
Jo vaikystė buvo įprasta, jis turėjo vaikiškų svajonių: iš pradžių norėjo būti gydytoju, paskui jį labai traukė inžinerija, todėl iš bendrojo lavinimo mokyklų jis perėjo į techninį išsilavinimą.
Baigęs elektrotechnikos bakalauro studijas, jis ruošėsi stoti į Jaundės politechnikos mokyklą, tačiau tais metais dėl problemų, susijusių su terminais, to padaryti negalėjo. Tada jis nusprendė stoti į Jaundės I universiteto Gamtos mokslų fakultetą ir pasirinko fiziką, kuri jį visada žavėjo. Tais mokslo metais prasidėjo jo pašaukimo istorija.
"Per vasaros atostogas išvažiavau iš Jaundės miesto ir su šeima nuvykau į nedidelį kaimyninį kaimą, vadinamą Mfou. Ten būdamas susipažinau su parapijos kunigu, nes visą savo buvimo Mfou laiką buvau šios parapijos ministrantas.
Vieną dieną, išėjęs iš Mišių, jis man pasakė: "Maksimai, ar žinai, kad galėtum būti geras kunigas? Iš karto jam atsakiau negalvodamas: "Aš esu inžinierius, o kunigystė skirta raštingiems žmonėms". Jis atsakė man, leisdamas suprasti, kad yra kunigų, kurie yra net inžinieriai. Šiuos paaiškinimus jis baigė žodžiu, kuris mane nuo to laiko persekioja: "Pagalvok apie tai".
Po šio pokalbio, kuris kėlė grėsmę mano stabilumui, nusprendžiau pradėti noveną ir prašyti Viešpaties malonės parodyti man ženklą, kad šis kelias nėra mano. Novena baigėsi, o aš neturėjau jokio ženklo, bet jo laukiau. Tiesą sakant, giliai širdyje bijojau šio kelio, kuris neatitiko mano svajonės. Svajojau būti geru vyru, labai ištikimu savo žmonai, su gražiu namu, gražiu automobiliu... deja, viskam grėsė žlugimas.
Todėl nusprendžiau leisti laikui bėgti, pasakiau sau: nieko nėra veltui, tai tikrai praeis su laiku. Atostogų pabaigoje kartu su jaunesniuoju broliu, kuris buvo ką tik baigęs vidurinę mokyklą, laikiau politechnikos egzaminus, deja, man nepavyko, bet jaunesniajam broliui pavyko.
Neišlaikytas politechnikos egzaminas neatbaidė mano svajonės tapti puikiu inžinieriumi, todėl toliau universitete tęsiau fizikos studijas, kartu ruošdamasis konkursams, kaip ir dauguma gamtos mokslų fakultetų studentų. Vieną dieną per chemijos pamoką nuėjau prie lentos taisyti užduoties. Jau nebeprisimenu, ar jį praleidau, ar radau, bet negaliu pamiršti šių kelių žodžių, kurie nuskambėjo iš mokytojo lūpų: "...su savo religiniu kryžiumi".
Šie žodžiai su dar didesne energija pažadino "Pagalvok apie tai", kurį buvau paslėpęs giliai savyje. Po ilgų kovų nusprendžiau priimti šį naują kelią, kuris nuolat man buvo siūlomas, ir tada mane apėmė didžiulė ramybė. Savo širdyje nusprendžiau, kad baigęs studijas, kai būsiu antrame kurse, stosiu į didžiąją kunigų seminariją.
Tiesą sakant, turėjau tokią puikią kunigystės idėją, kad negalėjau jai įsipareigoti, kol nebuvau pasiryžęs paaukoti visko. Tiesą sakant, turėjau atsisakyti svajonės ištekėti, atsisakyti svajonės tapti inžinieriumi, atsisakyti fizikos, kurią taip mylėjau. Draugų nuostabai atsakiau, kad būdamas kunigas žmonėms padaryčiau daugiau gero, nei būdamas puikus fizikos profesorius. Tiesą sakant, ištisus mėnesius kartojau sau, kad negaliu atsisakyti tokių didžių idealų, tokių didžių svajonių dėl kažko mažiau drąsaus, dėl kažko, kas nebūtų verta tiek daug aukų.
Nuo tos dienos prasidėjo "nuotykiai". Vadinu tai nuotykiu, nes viduje jaučiau, kad ką tik sugrioviau viską, kuo buvau įsitikinęs, kad turiu. Aš į kažką metiausi, todėl vienintelis tikrumas buvo tikėjimas tuo, ką jaučiau giliai viduje. Vis dėlto kartkartėmis vėl kildavo abejonių: "O kas, jei klydau?". Laimei, ši abejonė palaipsniui išnyko per visą mano formacijos laikotarpį, kol galiausiai išnyko įšventinimo dieną 2019 m. balandžio 26 d.
Man kunigystė visada buvo kažkas labai didingo, ir tik iš Dievo malonės galima ją pasiekti. Be to, ši kelionė su Dievu tebėra nuotykis, nes kai palieku savo gyvenimą Dievo rankose, Jis tampa jo šeimininku.
Dabar mano nuotykiai tęsiasi Romoje. Einu vienas, bet Dievas žino, kur mane veda. Savo ruožtu aš padaryčiau viską, kad tik nenustočiau vaikščioti.
Esu įsitikinęs, kad tik būdamas ištikimas jo valiai galėsiu padaryti daug gero Bažnyčiai ir ypač savo vyskupijai. Iš tiesų Obalos vyskupija yra jauna vyskupija, jai 33 metai; dėl savo geografinės padėties ji yra kaimo vyskupija. Beveik visi tikintieji gyvena nuošaliose vietovėse, todėl pastoracinis darbas dažnai būna labai sudėtingas.
Pavyzdžiui, Nsem parapija, kurioje atlikau diakonišką praktiką, yra viena iš labiausiai izoliuotų vyskupijos parapijų. Sekmadienio sielovadai išvykome 6 val. ryto ir grįžome į kleboniją 20 val. vakaro, atšventę keturias mišias. Iš tiesų kaimai buvo išsidėstę ilgame, daugiau nei 160 km ilgio maršrute, kurį mes įveikėme motociklu keliu, kuriame vaikščioti pėsčiomis yra mažiausiai pavojinga.
Šiuo metu Obalos vyskupijoje yra 60 parapijų ir daugiau kaip 160 kunigų. Mes esame palyginti apsaugoti nuo pastorių poreikio, galima rizikuoti tai teigti. Tačiau Obalos vyskupijoje ir toliau skubiai reikia gerai parengtų kunigų. Be abejo, kad patenkinčiau šį poreikį, esu Romoje, kad studijuočiau komunikaciją, siekdamas, kad vėliau vyskupija taptų geriau žinoma ne tik viduje, bet ir išorėje. Iš tikrųjų struktūra, kuri nepažįsta savęs, negali suprasti savęs ir negali vystytis. Todėl akivaizdu, kad reikia bendrauti, o svarbiausia - gerai bendrauti".
"Labai džiaugiuosi jūsų palaikymu, o dar labiau, kai manęs nepažįstate. Labai dėkoju jums už šį dievišką veiksmą, nes esu tikras, kad Dievas jus įkvėpė. Pažadu melstis už jus, kad šis didis darbas, kuriam pasišventėte, niekada neišblėstų.
Kaip ką tik jums sakiau, jūs parodėte didelį gerumą kunigui, atvykusiam iš labai tolimų kraštų, ir tai padarėte beveik visiškai nežinodami jo tapatybės.
Dar kartą prašau priimti mano gilią padėką už man atliktą labai svarbų veiksmą. Pažadu, kad dalyvausite kiekvienose šventosiose Mišiose.
Tegul Viešpats Jėzus, kuris mus išgelbėjo savo mirtimi ant kryžiaus, laimina jus ir tebūna jums palankus".
