Pranciškus pabrėžė, kad vyraujančioje kultūroje "pagyvenę žmonės yra nepakankamai vertinami dėl savo dvasinės kokybės, bendruomeniškumo jausmo, brandos ir išminties". O tai, popiežiaus akimis, reiškia "minties, vaizduotės, kūrybiškumo vakuumą" (ten pat). Jis primygtinai pabrėžė, kad be kartų dialogo turime "sterilią visuomenę, neturinčią ateities, visuomenę, kuri žvelgia ne į horizontą, bet į save" (2-II-2022).
Vyresniesiems jis sakė: "Jūsų pareiga pasmerkti žmogiškąją korupciją, kurioje gyvename ir kurioje tęsiasi toks reliatyvus gyvenimo būdas, visiškai reliatyvus, tarsi viskas būtų teisėta. Eikite pirmyn. Pasauliui reikia, reikia stiprių jaunų žmonių, kurie eitų į priekį, ir išmintingų senų žmonių" (Ten pat).
Kitiems, priminė jiems jų pareigą saugoti pagyvenusius žmones ir mokyti juos prižiūrėti. Kalbėdamas apie ketvirtąjį įsakymą Gerbk tėvą ir motiną, jis pabrėžė: "Garbės trūksta, kai perdėtas pasitikėjimas, užuot pasireiškęs švelnumu ir meile, švelnumu ir pagarba, virsta grubumu ir išsisukinėjimu. Kai priekaištaujama dėl silpnumo ir net baudžiama, tarsi tai būtų kaltė. Kai pasimetimas ir sumišimas tampa proga tyčiotis ir agresyviai elgtis" (23-II-2022).
Senojo Eleazaro pavyzdžiu (plg. 2 M, 18 ir toliau) jis nurodė, kad "tikėjimo praktikavimas yra ne mūsų silpnumo simbolis, bet stiprybės ženklas" (Bendroji audiencija, 2022 m. gegužės 4 d.). Ir taip: "Su visu nuolankumu ir tvirtumu būtent senatvėje parodysime, kad tikėjimas yra ne kažkas "seniems žmonėms", bet kažkas gyvybiškai svarbaus. Tikėti Šventoji Dvasiakuris visa daro nauja ir mielai mums padės" (ten pat). Gyvasis tikėjimas yra senatvės paveldas.
"Pagyvenę žmonės savo silpnumu gali pamokyti kitų amžiaus tarpsnių žmones, kad mums visiems reikia atsiduoti Viešpačiui ir šauktis jo pagalbos. Šia prasme mums visiems reikia mokytis iš senatvės: taip, senatvė, suprantama kaip savęs palikimas kitų globai, pradedant pačiu Dievu, yra dovana (ten pat). Iš to kyla "trapumo magisteriumas": neslėpti senatvės silpnybių - pagyvenusių žmonių pamoka visiems".
Jono evangelijoje Nikodemas klausia Jėzaus: "Kaip galima gimti, kai esi senas?" (Jn 3, 4). O Jėzus jam paaiškina, kad senatvė yra galimybė dvasiškai atgimti ir nešti žinią apie ateitį, gailestingumą ir išmintį (plg. Bendroji audiencija, 8-VI-2022).
Šiandien, sako popiežius, "Senatvė yra ypatingas metas ištirpdyti technokratinę biologinio ir robotizuoto išlikimo iliuziją ateityje, bet visų pirma todėl, kad ji atsiveria kūrybingų ir generuojančių Dievo įsčių švelnumui". (Ten pat).
Jis moko: "Seni žmonės yra ateities pasiuntiniai, seni žmonės yra švelnumo pasiuntiniai, seni žmonės yra nugyvento gyvenimo išminties pasiuntiniai". (Ten pat).
Pranciškus kalbėjo apie gydytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų vaidmenį šioje pagyvenusių žmonių šeimų ir visuomenės sveikatos priežiūros sistemos bendroje atsakomybėje: "Visai medicinai tenka ypatingas vaidmuo visuomenėje liudyti pagyvenusiam žmogui ir kiekvienam žmogui priklausančią pagarbą.
Remdamasis pasakojimu apie Simono uošvės išgydymą (plg. Mk 1, 29-31), Pranciškus svarsto: "Kai pasensti, nebegali valdyti savo kūno. Turite išmokti priimti savo ribas, tai, ko nebegalite padaryti". (plg. Bendroji audiencija, 15-VI-2022). ("Dabar ir aš turiu nešioti lazdą").
Motinos uošvė Peter "Jis atsikėlė ir pradėjo jiems tarnauti". Popiežius sako: "Vyresnieji, kurie išsaugo savo pasirengimą gydyti, guosti, užtarti savo brolius ir seseris - mokinius, šimtininkus, piktųjų dvasių kamuojamus žmones, atstumtuosius... - yra bene didžiausias tikėjimą lydinčio dėkingumo grynumo liudijimas. Jis pastebi, kad visa tai būdinga ne tik moterims. Tačiau moterys gali mokyti vyrus dėkingumo ir tikėjimo švelnumo, kurį jiems kartais sunkiau suprasti.
Prisikėlusio Jėzaus ir Petro dialoge Jono evangelijos pabaigoje (21, 15-23, plg. Bendroji audiencija 22-VI-2022) Pranciškus taip pat randa pagrindą savo patarimui pagyvenusiems žmonėms.
"Jūs turite liudyti Jėzų net ir silpnume, ligoje ir mirtyje.. Be to, Viešpats visada kalba mums pagal mūsų amžių. Ir mūsų sekimas turi išmokti leisti, kad mus pamokytų ir formuotų mūsų pačių trapumas, bejėgiškumas, priklausomybė nuo kitų, net mūsų drabužiai, mūsų eisena.
Dvasinis gyvenimas (per maldą ir sakramentaiBūtent Eucharistija ir nuodėmių išpažinimas) suteikia mums jėgų ir išminties, kad žinotume, kaip atsisveikinti su šypsena: "džiaugsmingas atsisveikinimas: nugyvenau savo gyvenimą, išlaikiau savo tikėjimą". Kiti, ypač jaunimas, turi padėti pagyvenusiems žmonėms išgyventi ir išreikšti šią išmintį bei mokėti ją priimti.
Taip pat ir katechezės pabaigoje popiežius kviečia iš naujo perskaityti Jėzaus atsisveikinimą (plg. Jn 14): "Kai nueisiu ir paruošiu jums vietą, vėl ateisiu ir pasiimsiu jus pas save, kad ir jūs būtumėte ten, kur aš esu" (14, 3). Petro įpėdinis tvirtina: "Gyvenimo žemėje laikas yra to perėjimo malonė. Prielaida sustabdyti laiką - norėti amžinos jaunystės, neribotos gerovės, absoliučios valdžios - ne tik neįmanoma, bet ir apgaulinga" (plg. Bendroji audiencija, 10-VIII-2022).
Čia, apačioje, gyvenimas yra iniciacija, netobulumas kelyje į pilnatviškesnį gyvenimą. Ir Pranciškus, naudodamasis proga, sako, kad mūsų pamokslui, kuriame gausu palaimos, šviesos ir meilės, "galbūt šiek tiek trūksta gyvenimo".
Su tuo susijusi ir originali popiežiaus katechezė apie "baltaplaukį senį" iš Danieliaus knygos (7, 9; plg. Bendroji audiencija, 2022 m. rugpjūčio 17 d.). Taip paprastai vaizduojamas Dievas Tėvas. Tačiau tai, - pastebi Pranciškus, - "nėra kvailas simbolis", kurį reikėtų demistifikuoti. Tai amžinosios egzistencijos, Dievo amžinybės simbolis, visada senas ir visada naujas, su savo jėga ir artumu; "nes Dievas visada mus stebina savo naujumu, visada ateina mūsų pasitikti, kiekvieną dieną ypatingu būdu, tą akimirką, dėl mūsų".
Pranciškus baigė katechezę apie senatvę, apmąstydamas senatvės paslaptį. Mergelės prisiėmimas (plg. Bendroji audiencija, 2022 m. III ketvirčio 24 d.). Vakaruose, - priminė jis, - mes ją kontempliuojame pakeltą aukštybėse, apgaubtą šlovingos šviesos; Rytuose ji vaizduojama gulinti, mieganti, apsupta maldoje dalyvaujančių apaštalų, o Prisikėlusysis nešioja ją ant rankų kaip vaiką. Popiežius atkreipia dėmesį, kad reikėtų pabrėžti Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ryšį su Viešpaties Prisikėlimu, su kuriuo susijęs ir mūsų prisikėlimas, kai laikų pabaigoje prisikelsime kartu su juo.
Marija mus lenkia savo įžengimu į dangų, taip pat kaip Bažnyčios, kuri galiausiai bus prisikėlusio Kristaus kūno, tapusio šeima, pratęsimas, figūra. Apie tai - apie visavertį gyvenimą, kuris mūsų laukia dangaus karalystėje, - Jėzus kalba įvairiais įvaizdžiais: vestuvių puota, vaišės su draugais, gausus derlius, vaisiai, kurie ateina ne be skausmo. Iš viso to ir kitų labui, - siūlo Pranciškus, į šią grupę įtraukdamas ir save, - "... galėsime pamatyti gyvenimo pilnatvę, kuri mūsų laukia Dangaus Karalystėje".Mes, vyresnio amžiaus žmonės, turime būti tos gyvenimo pilnatvės, kuri mūsų laukia, sėkla, šviesa ir kartu nerimas".
Ramiro Pellitero Iglesias
Navaros universiteto Teologijos fakulteto pastoracinės teologijos profesorius.
(*)Paskelbta leidinyje "Iglesia y nueva evangelización".
