Diena iš Dievo Motinos gyvenimo

Mergelės Marijos Nazaretas

Hace unos dos mil años Nazaret era una aldea desconocida para casi todos los habitantes de la tierra. En ese momento la Roma imperial brillaba llena de esplendor. Había muchas ciudades prósperas en las orillas del Mediterráneo. El bullicio de mercaderes y marineros inundaba muchas calles y plazas de ciudades portuarias o emporios comerciales. Nazaret, en cambio, era un puñado de pobres casas clavadas en unos promontorios de roca en la Baja Galilea. Ni siquiera en su región tenía una gran importancia.

Iki Sepforio miesto, kuriame buvo sutelkta didžioji komercinės veiklos dalis, buvo likę kiek daugiau nei dvi valandos kelio pėsčiomis. Tai buvo klestintis miestas su turtingais pastatais ir tam tikro lygio kultūra. Jo gyventojai kalbėjo graikiškai ir palaikė gerus ryšius su graikų-lotynų intelektualiniu pasauliu. Nazarete gyveno kelios žydų šeimos, kurios kalbėjo aramėjiškai.

Dauguma gyventojų vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, tačiau buvo ir tokių amatininkų kaip Chosė, kuris savo išradingumu ir pastangomis teikė geras paslaugas savo bendrapiliečiams, atlikdamas staliaus ir kalvio darbus.

Mergelės Marijos namai

Marijos namas buvo kuklus, kaip ir jos kaimynų. Jame buvo du kambariai. Vidinėje patalpoje buvo urvas, kuris tarnavo kaip grūdų sandėlis ir sandėliukas. Trys prie uolos priešais vidinį kambarį pritvirtintos mūrinės sienos, iš šakų, medžio ir lapų suręstas karkasas, kuris tarnavo kaip stogas ir sudarė išorinį namo kambarį. Pro duris sklido šviesa. Ten jie turėjo keletą darbo įrankių ir nedaug baldų. Didžioji dalis šeimos gyvenimo vyko lauke, prie namo durų, galbūt vynmedžio pavėsyje, kuris padėdavo sušvelninti vasaros karštį.

Beveik visi jo kaimynai turėjo panašius namus. Archeologiniai kasinėjimai atskleidė dalį senovės Nazareto. Namuose buvo pasinaudota daugybe vietovėje esančių urvų ir be didelių pakeitimų juose įrengtas rūsys, silosinė ar cisterna. Priešais urvą grindys buvo šiek tiek išlygintos, o šis aptvaras buvo atitvertas elementariomis sienomis. Gali būti, kad šeimos miegoti naudojo šio kambario grindis.

paprastas, kaip Šema, ir iš karto prasidėjo sunkus darbas. Šema - tai iš Biblijos paimta malda, kuri prasideda hebrajiškai šiuo žodžiu ir skamba taip: "Šema Izraelis (Klausykis, Izraeli), Viešpats, mūsų Dievas, yra vienas Viešpats. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Šiuos žodžius, kuriuos šiandien jums sakau, laikykite savo širdyje. Įskiepykite juos savo vaikams ir kalbėkite jiems apie juos, nesvarbu, ar esate namuose, ar kelionėje, ar gulite, ar keliatės. Užriškite juos ant rankos kaip ženklą, užsidėkite ant kaktos kaip ženklą. Užrašyk juos ant savo namų durų staktų ir ant savo vartų" (Dt 6, 4-9).

Mergelė Marija ir maisto ruošimas

Vienas iš pirmųjų darbų, kuriuos reikėjo atlikti kiekvieną dieną po maldos, buvo paruošti duoną - pagrindinį maistą kiekvienai dienai. Norėdama tai padaryti, Marija, kaip tai darydavo moterys, pradėdavo malti kviečių ar miežių grūdus, kad gautų miltų. Buvo rasta keletas akmeninių malūnų iš mūsų Viešpaties laikų, kurie buvo naudojami šiai užduočiai atlikti.

Tada miltai buvo maišomi su vandeniu ir trupučiu druskos, kad susidarytų tešla, į kurią buvo įmaišomas žiupsnelis mielių - išskyrus Velykų šventes. Iš raugintos tešlos buvo kepami labai ploni pyragai arba suktinukai, kurie buvo kepami krosnyje arba užkasami žarijose ir valgomi ką tik iškepti.

Kasdienis maistas būtų buvęs labai panašus į tą, kurį šiandien žinome Viduržemio jūros regionuose. Duona buvo laužoma rankomis, nenaudojant peilio, ir valgoma viena arba su aliejumi, kartu su vynu, pienu, vaisiais ir, jei įmanoma, mėsa ar žuvimi. Pienas paprastai buvo laikomas vynmaišiuose, pagamintuose iš susiūtų ožkų odų, ir geriamas tiesiai iš jų. Išgėręs jis greičiausiai būdavo rūgštus. Iš pieno taip pat buvo gaminamas sviestas ir sūris, kurie buvo pagrindiniai maisto produktai ten, kur buvo gyvulių, kaip Galilėjoje.

Kitas svarbus tų žmonių mitybos elementas buvo aliejus. Taip pat buvo valgomos sūryme konservuotos alyvuogės. Keliaudami jie net pasiimdavo aliejaus, supilstyto į mažus plokščius molinius buteliukus, savo forma panašius į gertuvę. Taip pat buvo įprasta gerti vyną, kuris paprastai būdavo stiprus, todėl dažniausiai geriamas su vandeniu, kartais maišomas su prieskoniais arba saldinamas medumi.

Dažniausiai buvo troškinami avinžirnių arba lęšių troškiniai. Populiariausios daržovės buvo pupelės, žirniai, porai, svogūnai, česnakai ir agurkai. Dažniausiai buvo valgoma ėriena arba ožkiena ir šiek tiek vištienos. Dažniausi vaisiai buvo figos, datulės, arbūzai ir granatai. Galilėjoje, kurioje gyveno Šventoji Marija, apelsinų, kurių šiandien šioje vietovėje taip gausu, dar nebuvo.

Antes de comer cada día, se solían recitar unas oraciones para dar gracias a Dios por los alimentos recibidos de su bondad. La bendición de la mesa se hacía más o menos en estos términos: “Benditos seas, Señor, Dios nuestro, rey del Universo, que nos has dado hoy para comer el pan, fruto de la tierra”. Y se respondía: Amén.