DONUOKITE DABAR

CARF fondas

6 gegužės, 24 d.

Diena iš Dievo Motinos gyvenimo

Pasinaudojant gegužės mėnesiu, Mergelės Marijos mėnesiu. Francisco Varo Pineda perkelia mus į Mergelės Marijos Nazaretą ir jos kasdienybę. Pilna kasdienių aukų. Užduotys, kuriomis ji kasdien rūpinosi Jėzumi ir šventino save.

Evangelijoje pagal Luką sakoma, kad angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Nazaretą (plg. Lk 1, 26) pas mergelę, vardu Marija, kad praneštų jai, jog ji bus Mesijo, Išganytojo, kurio laukė visi žydai, motina.

Mergelės Marijos Nazaretas

Hace unos dos mil años Nazaret era una aldea desconocida para casi todos los habitantes de la tierra. En ese momento la Roma imperial brillaba llena de esplendor. Había muchas ciudades prósperas en las orillas del Mediterráneo. El bullicio de mercaderes y marineros inundaba muchas calles y plazas de ciudades portuarias o emporios comerciales. Nazaret, en cambio, era un puñado de pobres casas clavadas en unos promontorios de roca en la Baja Galilea. Ni siquiera en su región tenía una gran importancia.

Iki Sepforio miesto, kuriame buvo sutelkta didžioji komercinės veiklos dalis, buvo likę kiek daugiau nei dvi valandos kelio pėsčiomis. Tai buvo klestintis miestas su turtingais pastatais ir tam tikro lygio kultūra. Jo gyventojai kalbėjo graikiškai ir palaikė gerus ryšius su graikų-lotynų intelektualiniu pasauliu. Nazarete gyveno kelios žydų šeimos, kurios kalbėjo aramėjiškai.

Dauguma gyventojų vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, tačiau buvo ir tokių amatininkų kaip Chosė, kuris savo išradingumu ir pastangomis teikė geras paslaugas savo bendrapiliečiams, atlikdamas staliaus ir kalvio darbus.

Mergelės Marijos namai

La casa de María era modesta, como la de sus vecinos. Tenía dos habitaciones. La interior, era una cueva que servía como granero y despensa. Tres paredes de adobe o mampostería adosadas a la roca delante de esa habitación interior sostenían un entramado de ramas, maderas y hojas que servía de techo, y formaban la habitación exterior de la casa. La luz entraba por la puerta.

Allí tenían algunos útiles de trabajo y pocos muebles. Gran parte de la vida de familia se hacía fuera, a la puerta de la casa, tal vez a la sombra de una parra que ayudaría a templar el calor del verano.

Casi todos sus vecinos tenían una casa similar. Las excavaciones arqueológicas han sacado a la luz parte del antiguo Nazaret. En las casas se aprovechaban las numerosas cuevas que presenta el terreno para acondicionar en ellas sin realizar muchas modificaciones alguna bodega, silo o cisterna.

El suelo se aplanaba un poco delante de la cueva, y ese recinto se cerraba con unas paredes elementales. Posiblemente las familias utilizarían el suelo de esa habitación para dormir.

Pozo de la Virgen Maria 1

Marijos šulinys - tai vieta, kur angelas Gabrielius pasirodė Mergelei Marijai ir pranešė, kad ji pagimdys Dievo Sūnų. Jis yra dabartiniame Nazarete, Izraelio šiaurėje.

Ryto maldos

La jornada comenzaba con la salida del sol. Alguna oración sencilla, como el Shemá, y enseguida se iniciaba la dura faena. El Shemá es una oración, tomada de la Biblia, que comienza en hebreo por esa palabra, y dice así: “Shemá Israel (Escucha Israel), el Señor nuestro Dios es uno solo Señor. Amarás al Señor tu Dios con todo tu corazón y con toda tu alma  y con todas tus fuerzas.

Guarda en tu corazón estas palabras que hoy te digo. Incúlcaselas a tus hijos y háblales de ellas estando en casa o yendo de viaje, acostado o levantado. Atalas a tu mano como signo, ponlas en tu frente como señal. Escríbelas en las jambas de tu casa y en tus puertas” (Dt 6, 4-9).

Mergelė Marija ir maisto ruošimas

Vienas iš pirmųjų darbų, kuriuos reikėjo atlikti kiekvieną dieną po maldos, buvo paruošti duoną - pagrindinį maistą kiekvienai dienai. Norėdama tai padaryti, Marija, kaip tai darydavo moterys, pradėdavo malti kviečių ar miežių grūdus, kad gautų miltų. Buvo rasta keletas akmeninių malūnų iš mūsų Viešpaties laikų, kurie buvo naudojami šiai užduočiai atlikti.

Tada miltai buvo maišomi su vandeniu ir trupučiu druskos, kad susidarytų tešla, į kurią buvo įmaišomas žiupsnelis mielių - išskyrus Velykų šventes. Iš raugintos tešlos buvo kepami labai ploni pyragai arba suktinukai, kurie buvo kepami krosnyje arba užkasami žarijose ir valgomi ką tik iškepti.

La comida de cada día sería bastante parecida a la que conocemos actualmente en las regiones mediterráneas. El pan se partía con la mano, sin utilizar cuchillo, y se tomaba solo o con aceite, y acompañado por vino, leche, fruta, y cuando era posible por algo de carne o pescado. La leche se solía guardar en odres hechos con pieles de cabra cosidas, y se bebía directamente de los mismos.

Lo más probable es que casi siempre al tomarla estuviese ácida. De la leche también se obtenían la mantequilla y el queso, que eran alimentos básicos allí donde había ganados, como en Galilea.

Nazaretas, Mergelės Marijos Motinos XX a. pradžioje.

Kitas svarbus tų žmonių mitybos elementas buvo aliejus. Taip pat buvo valgomos sūryme konservuotos alyvuogės. Keliaudami jie net pasiimdavo aliejaus, supilstyto į mažus plokščius molinius buteliukus, savo forma panašius į gertuvę. Taip pat buvo įprasta gerti vyną, kuris paprastai būdavo stiprus, todėl dažniausiai geriamas su vandeniu, kartais maišomas su prieskoniais arba saldinamas medumi.

Dažniausiai buvo troškinami avinžirnių arba lęšių troškiniai. Populiariausios daržovės buvo pupelės, žirniai, porai, svogūnai, česnakai ir agurkai. Dažniausiai buvo valgoma ėriena arba ožkiena ir šiek tiek vištienos. Dažniausi vaisiai buvo figos, datulės, arbūzai ir granatai. Galilėjoje, kurioje gyveno Šventoji Marija, apelsinų, kurių šiandien šioje vietovėje taip gausu, dar nebuvo. Santa María.

Antes de comer cada día, se solían recitar unas oraciones para dar gracias a Dios por los alimentos recibidos de su bondad. La bendición de la mesa se hacía más o menos en estos términos: “Benditos seas, Señor, Dios nuestro, rey del Universo, que nos has dado hoy para comer el pan, fruto de la tierra”. Y se respondía: Amén.

Marijos kasdienės užduotys

Kad būtų patenkinti namų ūkio poreikiai, kasdien reikėjo atlikti sunkų darbą - nešti vandenį. Šaltinis Nazarete buvo šiek tiek toliau, šiek tiek daugiau nei penkiolika minučių kelio pėsčiomis nuo kaimo namų. Tikriausiai Marija kiekvieną rytą eidavo ten pripildyti savo ąsočio ir grįždavo namo su juo ant galvos, kaip įprasta šioje vietovėje, kad galėtų tęsti savo darbą. O kai kuriomis dienomis jai gali tekti grįžti į kaimynystę kitu paros metu, kad išskalbtų drabužius.

Vandens transportavimas ir skalbinių skalbimas

La ropa que tendría que lavar María sería la que utilizaban ella, José y Jesús.  La vestimenta habitual estaba compuesta por un vestido o túnica interior, amplia, que solía ser de lino. Caía hasta las rodillas o pantorrillas. Podía ser sin mangas o con mangas hasta la mitad del brazo.

La túnica se ceñía al cuerpo con una especia de faja, hecha con una franja larga y ancha de lino, que se enrollaba varias veces alrededor del cuerpo, pero no siempre ajustada de modo liso, sino que en algunas de esas vueltas se formaban pliegues, que podían utilizarse para llevar el dinero. Sobre la túnica se llevaba el vestido exterior, o manto, de forma cuadrada o redondeada, que habitualmente era de lana.

Dauguma Marijos dienų, be jokios abejonės, buvo visiškai įprastos. Ji daugybę valandų praleisdavo prie namų ruošos darbų: ruošdavo maistą, valydavo namus ir drabužius, netgi audė vilną ar liną ir siuvo šeimai reikalingus drabužius.

Dienos pabaigoje ji atvykdavo išsekusi, bet su džiaugsmu žmogaus, kuris žino, kad tokios, atrodytų, paprastos užduotys turi nuostabų antgamtinį veiksmingumą, ir kad gerai atlikdama savo darbą ji atliko pirmos svarbos užduotį.


Francisco Varo Pineda, director de Investigación de la Facultad de Teología de la Universidad de Navarra.
Šventojo Rašto profesorius.