Įžangoje jo kalbapasakė jiems, kad "Gražu priklausyti Bažnyčiai, kurią suformavo skirtingų veidų istorija, bet kuri randa harmoniją viename Jėzaus veide".. Remdamiesi šalies geografija ir kultūra, papasakojo jiems apie vandenį, kuris drėkina ir padaro vaisingas daugybę dykumų.. Gražus krikščioniškojo gyvenimo, kaip tikėjimo ir Šventosios Dvasios vaisiaus, paveikslas:
"Mūsų žmogiškumas iškyla į paviršių, išvargintas daugybės silpnybių, baimių, iššūkių, su kuriais tenka susidurti, įvairiausių asmeninių ir socialinių blogybių, tačiau sielos gilumoje, širdies gelmėse, ramiai ir tyliai teka saldus Dvasios vanduo, laistydamas mūsų dykumas, gaivindamas tai, kas gresia išdžiūti, nuplaudamas tai, kas mus žemina, numalšindamas laimės troškulį. Jis visada atnaujina gyvenimą. Tai gyvasis vanduo, apie kurį kalba Jėzus, tai naujo gyvenimo šaltinis, kurį jis mums žada: Šventosios Dvasios dovana, švelnus, mylintis ir gaivinantis Dievo buvimas mumyse.
Popiežius Pranciškus.
Kitą akimirką popiežius rodo sceną iš Evangelijos pagal Joną. Jėzus yra Jeruzalės šventykloje. Švenčiama Palapinių šventė, kai žmonės laimina Dievą, dėkodami jam už dovanotą žemę ir derlių ir prisimindami Sandorą. Svarbiausia šios šventės apeiga buvo ta, kad vyriausiasis kunigas paėmė vandens iš Siloamo tvenkinio ir jį išpylė už miesto sienų, skambant džiaugsmingam žmonių giedojimui, taip išreikšdamas, kad iš Jeruzalės visoms tautoms tekės didelis palaiminimas (plg. Ps 87, 7 ir ypač Ez 47, 1-12).
Šiame kontekste atsistojęs Jėzus sušunka: "Kas yra ištroškęs, ateik pas mane ir gyvensi, ir iš jo pilvo tekės gyvojo vandens upės". (Jn 7, 37-38). Evangelistas sako, kad jis kalbėjo apie Šventąją Dvasią, kurią krikščionys gaus Sekminės. Pranciškus pastebi: "Jėzus miršta ant kryžiaus. Tą akimirką ne iš akmeninės šventyklos, bet iš atviro Kristaus šono tekės naujo gyvenimo vanduo, gyvybę teikiantis Šventosios Dvasios vanduo, skirtas atgaivinti visą žmoniją, išlaisvinti ją iš nuodėmės ir mirties".
Popiežiaus Pranciškaus kelionė į musulmonišką Bahreino karalystę. Šaltinis VaticansNews.
Vėliau, Popiežius atkreipia dėmesį į tris dideles dovanas kurie ateina su Šventosios Dvasios malone, ir prašo mus priimti ir gyventi džiaugsmu, vienybe ir "pranašyste".
Pirma, Šventoji Dvasia yra džiaugsmo šaltinis. Su juo ateina tikrumas, kad niekada nebūsime vieni, nes Jis mus lydi, guodžia ir palaiko sunkumuose; Jis skatina mus įgyvendinti didžiausius troškimus ir atveria mums nuostabą dėl gyvenimo grožio. Petro įpėdinis pastebi, kad tai nėra momentinės emocijos klausimas. Ir dar mažiau vartotojiško ir individualistinio džiaugsmo, kuris būdingas kai kurioms šiandienos kultūrinėms patirtims. Priešingai, Šventosios Dvasios teikiamas džiaugsmas kyla iš žinojimo, kad, būdami suvienyti su Dievu, net ir sunkiai dirbdami bei "tamsiomis naktimis", galime priimti viską, taip pat ir skausmą, kančią bei vargą, ir kad galime atsigręžti į gyvenimo grožį.
Ir geriausias būdas išsaugoti ir padauginti šį džiaugsmą, - sako Pranciškus, - yra jį dovanoti. Iš EucharistijaGalime ir turime entuziastingai ir kūrybingai skleisti šį džiaugsmą, ypač tarp jaunimo, šeimų ir pašaukimų.
Antra, Šventoji Dvasia yra vienybės šaltinis nes tai daro mus Dievo Tėvo vaikais (plg. Rom 8, 15-16), taigi broliais ir seserimis vieni kitiems. Štai kodėl savanaudiškumas, susiskaldymas ir murmėjimas tarp mūsų neturi prasmės. Šventoji Dvasia, - pabrėžia popiežius, - atveria vieną meilės kalbą, griauna nepasitikėjimo ir neapykantos barjerus, kuria priėmimo ir dialogo erdves. Jis išlaisvina mus iš baimės ir suteikia drąsos eiti pasitikti kitų su nuginkluojančia gailestingumo galia. Dvasia geba sukurti vienybę ne vienodumu, bet darna.Miestas pasižymi didele žmonių, rasių ir kultūrų įvairove.
Pranciškus pabrėžia, "Tai yra krikščionių bendruomenės stiprybė, pirmasis liudijimas, kurį galime duoti pasauliui (...) Gyvenkime broliškumu tarpusavyje (...), vertindami visų charizmas"..
Galiausiai, Šventoji Dvasia yra pranašystės šaltinis. Išganymo istorijoje randame daug pranašų, kuriuos Dievas pašaukia, pašvenčia ir siunčia kaip liudytojus ir aiškintojus to, ką Jis nori pasakyti žmonėms. Pranašų žodžiai dažnai būna skvarbūs. Taigi, pabrėžia Pranciškus, jie Juose "įvardijami blogio projektai, glūdintys žmonių širdyse, ginčijami klaidingi žmogiškieji ir religiniai saugikliai ir raginama atsiversti".
Na, visi krikščionys turi tai pranašiškas pašaukimas. Kadangi krikštasŠventoji Dvasia padarė mus pranašais. "Todėl negalime apsimesti, kad nematome blogio darbų, negalime apsimesti, kad nematome blogio darbų, negalime ramiai gyventi, kad nesusiteptume rankų".
Priešingai, - priduria jis. Kiekvienas krikščionis anksčiau ar vėliau turi įsitraukti į kitų problemas, liudyti, nešti Evangelijos žinios šviesą, kasdienėse situacijose praktikuoti palaiminimus, kurie skatina mus siekti meilės, teisingumo ir taikos, atmesti bet kokias savanaudiškumo, smurto ir pažeminimo formas. Jis pateikia pavyzdį, kaip rūpintis kaliniais ir jų poreikiais. "Juk elgesys su mažiausiais (plg. Mt 25, 40) yra visuomenės orumo ir vilties matas"..
Trumpai tariant, ir tai yra Pranciškaus žinia, Krikščionys yra pašaukti - taip pat ir konfliktų metu - nešti džiaugsmą, skatinti vienybę, nešti taiką, nešti taiką pasauliui. (pradedant Bažnyčia) ir įsitraukti į tai, kas visuomenėje nėra gerai. Visam tam mums padeda Šventosios Dvasios malonės šviesa ir galia. Kaip Kristaus savęs dovanojimo vaisius, Dvasia daro mus Dievo vaikais ir broliais bei seserimis tarpusavyje, kad galėtume visame pasaulyje skleisti Evangelijos žinią, kuri yra gera naujiena visiems, ir kartu kviečia mus darbuotis visų labui.
Ramiro Pellitero Iglesias
Pastoracinės teologijos profesorius
Navaros universiteto Teologijos fakultetas
Paskelbta leidinyje "Bažnyčia ir naujoji evangelizacija".
