Kunigu įšventintas 2011 m., o prieš atvykdamas į Ispaniją dirbo parapijos vikaru, parapijos kunigu, vyskupijos vaikų sielovados komisijos vadovu, Marijos legiono kapelionu... 2022 m. liepos mėn. savo vyskupo prašymu atvyko į Pamplona pagilinti jų tyrimai moralinės teologijos studijas Navaros universitete.
2023 m. vasario 17 d. jo gyvenimas pasikeitė visiems laikams. Jis buvo paguldytas į San Migelio kliniką Pamplonoje dėl ūmaus skausmo. Gydytojai nustatė rimtą kepenų problemą ir jis buvo nukreiptas į Navaros universiteto ligoninė (CUN). Gydytojų teigimu, jo kepenys nustojo funkcionuoti dėl hepatito B viruso.
El domingo 26 de febrero fue uno de los días en que su sufrimiento fue terrible. Un amigo suyo, el padre Fred, bautizó ese día como «el domingo negro del padre Renel». «Hubo días en que me quedaba inconsciente, no tenía control sobre mis palabras y acciones. Sufrí mucho, pero pude superar mi sufrimiento. Sentí que Dios estaba realmente conmigo».
El 27 de febrero, los médicos llegaron a la conclusión de que no había otra alternativa que trasplantarle un nuevo hígado. Si no, con total probabilidad, moriría. Gracias a Dios, encontraron un nuevo hígado y ese mismo día, a las 10 de la noche, le operaron. Para nuestro sacerdote haitiano, fue uno de los varios ejemplos del cuidado providencial que Dios tiene con él.
Al trasplante le siguieron varias complicaciones: un hematoma subcapsular, neumonía, leve rechazo del hígado y diabetes por tratamiento esteroide, entre otras. «Durante los 36 días que pasé en los hospitales sufrí mucho. Pero también, aprendí mucho». Estar en España en el momento de la enfermedad le salvó, le dio la oportunidad de una operación casi imposible en otros países. Actualmente, sigue con tratamientos médicos, pero se encuentra mejor.
Jis įsitikinęs, kad Dievas kažko tikisi iš jo kaip kunigo. Tiesą sakant, tai ne pirmas kartas, kai jis atsiduria ant slenksčio mirtis: siendo bebé una insuficiencia que casi le cuesta la vida; y en 2010 sufrió el gran terremoto de Haití que mató a casi 300.000 personas. Como en las anteriores ocasiones, está convencido que esta vez Dios le salvó para una misión. «Creo que quiere que sea un testigo de viltis". Jis pripažįsta, kad dvasiškai subrendo. Kasdieniai palydovų apsilankymai, daugelio žmonių maldos ir sveikatos priežiūros darbuotojai, kurie su juo elgėsi su didžiule meile, padėjo jam būti stipriam.
Už tokią didžiulę dovaną jis dėkoja Dievui ir visiems žmonėms, kurie išgelbėjo jo gyvybę: medicinos personalui, CARF fondui, kuris padengė operacijos išlaidas. bendradarbiavimas UNAV Bažnyčios mokslų fakulteto dėstytojams ir studentams, jo broliams draugams iš Los Tiloso, Haičio broliams ir seserims, studijuojantiems universitete, daugeliui žmonių ir "Whatsapp" grupių, kurie meldėsi už jo išgijimą, tiems, kurie jį aplankė, jo šeima biologinis ir dvasinis: "Ačiū!
Liudijimas viltis yra jo gyvenimo varomoji jėga ir vienas iš šventojo kunigo bruožų. Visiems aplinkiniams, savo tėvams, kurie šiemet švenčia 52-ejų metų santuokos sukaktį, ir savo aštuoniems broliams ir seserims, kurie visi gimė Grosse-Roche, Valjero komunos rajone (Haičio šiaurės rytuose). A šeima Katalikai, labai religingi ir glaudžiai susiję. Šeima iš kaimo. Būdama 15 metų ji sužinojo ir susimąstė apie tapti kunigu. Tai buvo maldos akimirka per jo gimtosios parapijos choro organizuotą užsiėmimą.
Jis turi mažai galimybių grįžti į savo šalį, gražią, labai patrauklią savo klimatu, kultūra ir istorija, tačiau kenčiančią nuo daugybės kančių. Katastrofos seka viena po kitos: potvyniai, ciklonai, mirtini žemės drebėjimai...
"Haičio gyventojai yra labai drąsūs, bet, svarbiausia, susitaikę. Jie galėtų būti tvirti, jei stichinės nelaimės būtų vienintelė jų problema. Tačiau didžiausia pastarojo meto Haičio žmonių blogybė yra politikų, korumpuotų oligarchų, įstūmusių šalį į visišką chaosą, nedorybė, žiaurumas. Jie sugeba užtikrinti nuolatinį politinį nestabilumą, kuria ginkluotas gaujas, kurios žudo, plėšikauja ir destabilizuoja padėtį. Šalis virto pragaru, kuriame vienintelė galimybė Haičio gyventojui šiandien yra išvykti iš šalies", - liūdnai kalba kunigas.
"O Dieve, kaip galiu jums padėkoti? Tėve, už gyvenimą, kurį man dovanoji antrą kartą. Kai žiūriu, kur buvau, Tu mane išgelbėjai. Neturiu žodžių Tau padėkoti. Dieve, suteik man jėgų, kad galėčiau papasakoti, ką Tu dėl manęs darai. Parodyk man geriausią būdą, tėti, įrodyti Tau, kad nesu nedėkingas. Kai prisimenu, kaip praradau viltį, kai man sako, kad mano kepenys nebegalės funkcionuoti, Tu kalbi, Tu sakai, kad gini mano bylą. Neturiu žodžių, kuriais galėčiau tau padėkoti. Kai prisimenu tą vasario 27-ąją, pakeliui į operaciją, man buvo liūdna. Tu mane paguodi, suteiki man savo stiprybės. Neturiu žodžių tau padėkoti. Kai prisimenu, kaip pasirenki žmones, kurie man padeda, norėčiau tapti visų tarnu. Priimk mano gyvenimą, padaryk mane vilties liudytoju. Neturiu žodžių Tau padėkoti.
Marta Santín. Žurnalistas, besispecializuojantis religinės informacijos srityje.
