Chiara yra nepakeičiamas šaltinis šiais sunkiais laikais, kai daugelis krikščionių jaučiasi nusivylę, nes yra mažuma pliuralistinėje ir sudėtingoje visuomenėje, kuri, regis, gyvena nugara į Dievą.
Šie krikščionys jaučiasi apleisti ir jaučia nostalgiją praeities, tariamai idiliškam laikui, kurio jie neišgyveno. Juos apima liūdesys ir jie panašūs į pasvirusią moterį iš Evangelijos (Lk 13, 10-17), negalinčią pakelti galvos į dangų. Šie krikščionys, kuriems reikia atgauti savo džiaugsmas, kurį mums teikia Kristus.Būtų gerai, kad jie pagilintų ir apmąstytų Chiaros, moters, kuri visada buvo dėmesinga Šventosios Dvasios įkvėpimams, tekstus. Ji puikiai žinojo, kad krikščionio stiprybė visada skolinama, nes mūsų silpnumas Kristuje tampa stiprybe.
Vienas iš mano mėgstamiausių Chiaros Lubich tekstų yra 2000 m. Didįjį penktadienį agentūrai "Zenit" parašytas straipsnis. Tuo metu jai buvo aštuoniasdešimt metų, nors ji galėjo parašyti šį tekstą savo dvasinės kelionės pradžioje, nes čia randame vieną iš būdingiausių jos dvasingumo bruožų: meditacija apie Jėzaus apleistą.
En contraste con las expectativas de esos cristianos apegados a la supuesta seguridad vivida en otros tiempos, Chiara presenta la figura de un Cristo despojado en la cruz de su divinidad para unirse todavía más al hombre, para experimentar Él también la angustia y el desamparo del ser humano e en algunos momentos de su vida. Tal es el sentido de la cuarta palabra pronunciada en la cruz, “¡Dios mío, Dios mío! ¿Por qué me has abandonado?” (Mt 27, 47).
Kartą skaičiau paaiškinimą, kuris manęs visiškai neįtikino: Jėzus pradėjo melstis psalmę, kurioje buvo šie žodžiai, ir jo išsekimas neleido jam tęsti maldos. Gali būti, kad Jėzus galėjo melstis šia psalme, tačiau faktas tas, kad jo žodžiai aiškiai išreiškia tai, ką jis tuo metu jautė. Šimtmečius šiam ketvirtajam žodžiui buvo skiriama nepakankamai dėmesio, galbūt todėl, kad kai kas įsivaizdavo, jog tai yra klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti.
Kita vertus, mes, tikintieji, kaip primena Chiara, žinome, kad Tėvas prikėlė ir išaukštino savo Sūnų amžiams. Šiuo atžvilgiu ji taip pat pabrėžia: "Jame meilė buvo panaikinta, šviesa užgesinta, išmintis nutildyta. Mes buvome atskirti nuo Tėvo. Sūnui, kuriame mes visi atsidūrėme, reikėjo patirti atsiskyrimą nuo Tėvo. Jis turėjo patirti Dievo apleistumą, kad mes nebesijaustume apleisti".
Chiara ve en ese Jesús que grita su abandono a muchas personas que sufren en lo físico como ciegos, mudos o sordos, pero también percibe a los que sufren en su espíritu: los desilusionados, los traicionados, los miedosos, los tímidos, los desorientados… Estos últimos son los heridos de la vida, una expresión utilizada en algunas ocasiones por san Juan Pablo II, y que no hace mucho contemplé como rótulo de una sección en una librería de Lourdes. Pienso que los enfermos del espíritu son mucho más numerosos que los otros, pues en una sociedad poco solidaria son infinidad las personas que viven en la soledad y el desamparo.
Jėzus juose yra apleistas, nes, kaip sako Chiara: "Jėzus yra apleistas juose.Jį matome kiekviename kenčiančiame brolyje. Artėdami prie tų, kurie panašūs į Jį, galime jiems kalbėti apie Jėzaus apleistą.".
Sergantiesiems buvo įteigta, kad jų gyvenimas yra nesėkmingas ir kad niekas nėra vertinga. Tačiau Jėzus kentėjo daug daugiau nei jie visi. Chiara mums primena, kad už visų skaudžių gyvenimo aspektų slypi Kristaus veidas. Galėtume pridurti, kad tai konkretus veidas, turintis tapatybę, net jei jo atvaizdai labai įvairūs, ir jei Jo veidas atpažįstamas, toks turi būti ir mūsų brolių bei seserų veidas, nes, kaip pabrėžia Chiara, kiekvienas iš jų yra Jis.
Mūsų užduotis yra skausmą paversti meile - užduotis, kuri atrodo žmogiškai neįmanoma, bet ją įgyvendinti padės Kristaus Dvasios stiprybė ir kitos dovanos..
Jono XXIII Bažnyčios kaip vienybės ženklo ir priemonės idėja, kuri buvo Vatikano II Susirinkimo esmė, unikaliai atitiko Chiaros Lubich charizmą.
Nukryžiuotojo Kristaus palikimo priminimas verčia mane susieti Chiara su Olivier Clément, žinomu prancūzų ortodoksų teologu. Abu labai žavėjosi patriarchu Atenagoru ir buvo susitikę su juo asmeniškai, ką užfiksavo savo raštuose. Atsižvelgdamas į to meto politines ir socialines audras, tokias kaip 68-ųjų gegužės, Atenagoras nebuvo nei pesimistas, nei nostalgiškas tariamai geresnei praeičiai ir patikino Clément'ą, kad šie jauni protestuotojai jį įkvėpė užuojautai. Net jei jie to ir nesuvokia, jie yra visiškai apleisti jaunuoliai ir jų šauksmas vis dar yra našlaičių šauksmas. Patriarchas, puikus žmogiškumo žinovas, studentų maištą vertina kaip pagalbos šauksmą. Savo ruožtu Clément'as pabrėžia, kad, nepaisant akivaizdaus nihilizmo triumfo, protesto judėjime, kuris skelbiasi esąs Marxo, Nietzsche's ir Freudo įpėdinis, yra didžiulė tuštuma.
"Kitaip nei vartojimo ekonomika, pagrįsta turėjimo kultūra, bendrystės ekonomika yra dovanojimo ekonomika ....".
Chiara Lubich
Creen, como tantos otros, en la transformación de las estructuras, o a lo mejor ni siquiera en eso, aunque no se dan cuenta de que la única revolución creativa en la historia es la que nace de la transformación de los corazones. Por su parte, Chiara Lubich, testigo de una época turbulenta en la que Cristo es nuevamente abandonado y sustituido por utopías sin esperanza, encuentra en Atenágoras el corazón de un padre, un espíritu juvenil lleno de fe y esperanza. No le califica de hermano separado, una expresión muy frecuente en la época del posconcilio, pues tiene el convencimiento de pertenecer a una misma casa, a una misma familia. Este es el auténtico ecumenismo, en el que las diferencias han perdido su color gracias al sol de la caridad. Tanto es así que el grito de Jesús abandonado en la cruz está necesariamente dirigido a todos los cristianos sin excepción. El encuentro con Jesús abandonado, presente en tantos hermanos a los que no podemos dejar solos, es un buen ejemplo de ecumenismo.
Antonio R. Rubio Plo
Istorijos ir teisės absolventas
Tarptautinis rašytojas ir analitikas
@blogculturayfe / @arubioplo
