Tikėjimas ir protas yra ne nesuderinamos, bet viena kitą papildančios tikrovės.

Kai sekame užuominomis, rodančiomis, kad Dievas egzistuoja, ir įgyjame pasitikėjimo kreiptis į Jį, žengiame pirmuosius žingsnius į nepamirštamą draugystę, kuri suteiks mums didelį stabilumą ir ramybę, nes galėsime drąsiai atsiremti į Tą, kuris niekada nepalūžta.

Dievas ieško mūsų, kalba su mumis kaip su draugais ir tikisi, kad atsakysime jam savo draugyste, tikėdami juo, stengdamiesi suprasti, ką jis mums sako, ir be išlygų priimdami tai, ką jis mums siūlo.

Tikėjimas - tai atsakas į Dievo kvietimą bendrauti su juo ir džiaugtis jo draugija. Per tikėjimą žmogus visą savo protą ir valią atiduoda Dievui, sutikti su tuo, ką Dievas apreiškė, ir apsispręsti gyventi taip, kad tai atitiktų šias tiesas.

Bet ar tai protinga pozicija, ar tikintis žmogus, ar sveiko proto žmogus, kuris savo protą paklūsta tam, ką jam sako kažkas kitas, ar atiduoda savo sprendimus į kažkieno kito rankas?

Tikėjimas pirmiausia yra asmeninis prisirišimas prie Dievo, ir tuo pat metu neatskiriamai laisvas sutikimas su visa Dievo apreikšta tiesa.

Tiesa, kad taip tikėti kūriniu būtų tuščia ir neteisinga, bet ar taip pat yra ir su Dievu? Daiktų tikrovė iš esmės priklauso nuo atsakymo į vieną esminį klausimą: ar Dievas yra, ar jo nėra? Jei ji neegzistuoja ir yra tik ideologinis konstruktas, ji būtų beprasmė. Bet kas, jei jis egzistuoja?

Sakykime, kad pasirinkimas duoti tokį sutikimą yra rizikingas, nes neįmanoma intelektualiai kontroliuoti visos tikrovės. Tam reikia pasitikėjimo pratybų, panašių į tas, kurių reikia niekada to nedariusiam žmogui, kad įšoktų į baseiną. Jis mato kitus ten besimaudančius žmones, tačiau pirmas įspūdis, kad jei pasiners į vonią, nugarmės į dugną ir nuskęs.

Skolinti tikėjimo pritarimas negalima laukti, kol bus rastas matematinis Dievo buvimo ir kiekvienos jo apreikštos tiesos įrodymas. Tai yra rizika, todėl reikia pagalbos, kurią turime gauti iš išorės. Tikėjimas yra Dievo dovana, antgamtinė dorybė, kurią jis suteikia. Norint teigiamai atsiliepti į tai, ką Dievas apreiškė, reikia Dievo malonės, kuris ateina ir mums padeda, taip pat vidinės Šventosios Dvasios pagalbos, kuri išjudina širdį, nukreipia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir suteikia kiekvienam skonį priimti ir tikėti tiesa. Taip moko Vatikano II Susirinkimas (Dei Verbum, Nr. 5) ir Katalikų Bažnyčios katekizmas (n.153).

Pasitikėjimas Dievu

Tačiau nei žmogaus laisvei, nei jo protui neprieštarauja pasitikėti Dievu ir priimti jo apreikštas tiesas. Žmonių santykiuose tikėti tuo, ką kiti žmonės mums sako apie save ir savo ketinimus, ir pasitikėti jų pažadais (kaip, pavyzdžiui, kai vyras ir moteris susituokia), neprieštarauja mūsų orumui. Kai esame maži, pasitikime savo tėvais, pasitikime savo mokytojais ir tuo, ką sako vadovėliai. Pasitikime tuo, ką skaitome spaudoje, girdime per radiją ar matome per televiziją. Neturime laiko ar galimybių eksperimentiškai sugretinti visą gaunamą informaciją. Įprastame gyvenime beveik viską, ką žinome, žinome todėl, kad kažkuo pasitikėjome. Taigi mes pasitikėti Dievu neprieštarauja mūsų orumui.

Tikėjimo priežastis nėra ta, kad apreikštosios tiesos atrodo teisingos ir suprantamos mūsų natūralaus proto šviesoje. Mes tikime dėl paties Dievo, kuris apreiškia ir kuris negali apgauti nei savęs, nei mūsų, autoriteto.

Tikrame gyvenime taip pat turime patikrinti bent dalį to, kas mums sakoma, ir įsitikinti, ar tai tikėtina, net jei dažnai negalime to įrodyti. Mokslo pažanga labiau grindžiama indukcija nei matematiškai įrodyta dedukcija.

Dėl šios priežasties jie taip pat Pagrįstai norime sužinoti daugiau ir gilintis į tai, ką mums sako tikėjimas. Kaip pažymėjo šventasis Anzelmas, "Tikėjimas - tai supratimas". Katalikų tikėjimui dera, kad tikintysis trokštų geriau pažinti Tą, kuriuo jis tiki, ir geriau suprasti, kas jam apreikšta.Todėl tegul deda visas pastangas, kad kuo labiau priartėtų prie apreiškimo paslapčių supratimo.

Tikėjimas ir protas yra ne nesuderinamos, bet viena kitą papildančios tikrovės. Tinkamai atliekami moksliniai tyrimai niekada neprieštaraus tikėjimui, nes profaniškos tikrovės ir tikėjimo tikrovės yra kilusios iš to paties Dievo.