Per patį gavėnios įkarštį pasirodė koronavirusas. Vieniems tai žmogaus kūrinys arba gamtos įspėjimas, kitiems - pasaulio pabaiga, neviltis, panika. Aš pasirinkau tikinčiojo kelią, to, kuris klausia: "Kur esi, mano Dieve? Kas vyksta? Ką jūs man pasakojate iš šios realybės? Aš, kaip seminaristas, gyvenu šį suvaržymą laisvėje. Dievas vis dar yra ir pasinaudoja šia keista ir nesuprantama situacija, kad pasakytų mums kažką svarbaus, kažką apie mus, apie kitus, kažką esminio apie Jį.
Nepaisant to, kad kai kurie žmonės man nuolat kartoja "Kur yra tavo Dievas?" (Ps 42, 3), ir klausausi draugų, kurie abejodami šaukia kaip psalmininkas "Mano uola, kodėl mane pamiršai, kodėl turėčiau eiti nusiminęs??" (Ps 42, 10); nepaisant to, mano gyvenimui labai svarbu pripažinti amžinai mylinčio, Dievo artumą. Likti namuose ir žiūrėti į kryžių - tai gyventi su įsitikinimu, kad Nepaisant šios dramatiškos situacijos, Dievas yra čia, Jis yra čia.. Jis prisiėmė mūsų kančias, nes "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą". (Jn 3,16).
Su šiuo įsitikinimu Šį apribojimą sukelia koronavirusas, solidarizuodamasis su tais, kurie gyvena kartu su manimi ir mano šeima, su kuria esame labai artimi, net ir per atstumą. Likti namuose, staiga nutraukti savo kasdienę rutiną ir manyti, kad gyvybės vertė yra svarbesnė už mokslinio laipsnio įgijimą ar moderniausio mobiliojo telefono įsigijimą, yra verta. Likti namie, kaip mums pataria sveikatos priežiūros institucijos, mane verčia dėkingesni Dievuiuž viską, ką jis man nepelnytai davė, nesvarbu, ar tai būtų per mano šeimą, ar per geradarių, kurie padeda mano kunigiškam ugdymui.
Nes neišeiti iš namų reiškia mėgautis mažomis detalėmis, kurios dažnai lieka nepastebėtos. Solidarumo izoliacijos situacija šiek tiek pakeitė mano tvarkaraštį, nors ir ne iš esmės. Aš vis dar keliuosi 6.45 val. ryto ir dėkoju Dievui su maldų sąrašu, kurio mane nuo vaikystės išmokė mama. Pastaruoju metu šias maldas pratęsdavau su Rožinio dalis, skirta ypatingai maldai už Meksiką.
Visa tai nesumenkina mūsų minčių ir širdžių vienybės su mūsų šeimomis, su žmonėmis, kurie bendradarbiauja mūsų kunigiškajame ugdyme, ir su visais tais, kurie yra bejėgiai, net užvaldyti baimės, neleidžiančios klausytis Dievo net tokiose situacijose.
Oratorijoje ruošiuosi priimti Eucharistiją. Prisimenu visus tuos žmones, kurie šiomis dienomis negali asmeniškai dalyvauti šventosiose Mišiose, nors gali dalyvauti internetu. Malda už mirusįjį, ligoniams ir jų šeimoms, ir visiems valdovams, o ypač Bažnyčiai. Po pusryčių susiorganizavome išvalyti mūsų kambarius, koridoriuose ir laiptinėse, laikydamiesi nustatytų sveikatos instrukcijų.
Kai baigiu, studijuoju studijuojamus dalykus. Mane labai jaudina, kai vidurdienį girdžiu aplinkinių parapijų varpus, kviečiančius mus melstis Viešpaties angelo maldą ir Viešpaties angelą. popiežiaus malda Dievo MotinaiTaip pat galėjome susivienyti kaip Bažnyčia ir melstis už tuos, kuriems to labiausiai reikia. Po pietų dalyvavome įvairiuose seminaristų rengiamuose seminaruose. Pavyzdžiui, anglų kalbos, italų kalbos, gitaros, vaizdo įrašų redagavimo, nuotraukų redagavimo ir kt.
Pasibaigus valgymo laikui (kadangi mūsų namuose yra 108 ir, kad išlaikytume atstumą, meldžiamės paeiliui), meldžiuosi rožinį. Ketvirtą valandą po pietų prasideda internetiniai užsiėmimai. Tarp pamokų, namų darbų ir namų darbų, Bendrauju su savo žmonėmis Meksikojekurie pradeda dieną. Daug už juos meldžiuosi, siunčiu jiems teigiamas ir prevencines naujienas, nuorodas į eucharistines transliacijas, rožančių, Kryžiaus kelio stotis ir t. t. Pastebėjau, kad socialiniai tinklai turi labai teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, kai kuriomis dienomis kartu su šeima meldžiuosi rožinį. už Kovid-19 pabaigą, o aš jus padarysiu Bidasoa seminarijos maldos dalyviais. Taigi mano kūniškoji šeima ir mano pašaukimo šeima yra suvienytos Dievo vaikų šeimos maldoje, suvienytos Bažnyčios maldoje.
Nuolat prisimenu psalmės žodžius: "Kodėl esi prislėgta, mano siela, kodėl esi prislėgta? Viltį Dievu, kad dar galėsiu šlovinti jį, savo veido ir savo Dievo išgelbėjimą". (Ps 42,6). Ypač turiu galvoje žmones, kurie negali tiesiogiai dalyvauti sakramentuose, arba tuos, kurie mano, kad Bažnyčia ar net Dievas juos apleido. Tikra yra tai, kad nei Dievas, nei Jo Bažnyčia nieko neapleidžia.Nuo popiežiaus iki mano beveik šešiamečio sūnėno - jie meldžiasi šioje situacijoje, ypač už tuos, kuriems to labiausiai reikia. Todėl gera matyti, kaip vieni kunigai išdrįsta išeiti su Švenčiausiuoju Sakramentu į gatves, kiti perduoda adoracijas Jėzui Švenčiausiajame Sakramente, eucharistijas, rožančius ir net rekolekcijas internetu.
Nuo tada, kai naudojuosi "Facebook" ar "Instagram", nemačiau tiek daug Viešpaties buvimo, tiek daug žmonių, kurie dalijasi ir mato tokias nuorodas. Jį mato net netikintieji, ir anksčiau ar vėliau jie su Juo susidurs, nes Dievas, be kita ko, kviečia mus pertvarkyti savo namų bažnyčias, šeimos santykius, vertiname tai, ką turime.Vertinti Jo sakramentinį buvimą, stiprinti mūsų ryšį ir pasitikėjimą Juo. Padaryti Jį žinomą. Tęsiu savo tvarkaraštį. Prieš eidamas vakarieniauti sukalbu vakaro maldą. Per gavėnią prisijungiu prie susilaikymo aukos, kad geriau pasiruoščiau Viešpaties Velykoms. Po vakarienės kartu su draugais užsiimu laisvalaikio pramogomis: stalo žaidimais, dokumentiniais filmais ir miuziklais. Galiausiai, prieš eidamas miegoti, meldžiuosi kitą rožinio dalį - Kompliiną. Tai laikas padėkoti Dievui už naują dieną.
Viskas padeda greičiau užmegzti ryšį su dieviškumu.
Šias eilutes norėčiau baigti pabrėždamas, kad šitaip išgyventi savo karantiną ir suteikti jam antgamtinę prasmę pavyko dėl labai tvirto žmogiškojo ir dvasinio pagrindo, kurį sudaro Bidasoa seminaras. Draugų brolystė, atsakomybė už darbą, pamaldumo pavyzdys, auklėtojų liudijimas, mokinių kūrybiškumas ir t. t.
Nebūčiau atradęs šių žmogiškųjų ir dvasinių pagrindų, jei Dievas nebūtų manęs apgyvendinęs Bidasoje. Šie namai yra tarsi juvelyro dirbtuvė, kurioje lipdomi brangakmeniai, reikalingi Bažnyčiai ir pasauliui XXI amžiuje. Galbūt šis karantinas yra tas kaltas, kuriuo Gerasis juvelyras poliruoja brangakmenį, kurio ateinančiais metais reikės Meksikai. Tik Dievas žino. Todėl galiu sakyti, kad, nepaisant koronaviruso, gyvenu laisvai.
