Son dos temas que aborda el Papa Francisco en la parte final de su carta Patris corde (8-XII2020) sobre san José.
Nuo Leono XIII (plg. enc. Rerum novarum, 1891 m.), Bažnyčia siūlo šventąjį Juozapą kaip pavyzdinį darbininką ir darbininkų globėją. Pranciškus savo laiške rašo, kad apmąstydami šventojo Juozapo figūrą galime geriau suprasti, kokią reikšmę turi šv. orumą suteikiantis darbas ir darbo vieta išganymo plane.
Kita vertus, šiandien visi turėtume susimąstyti apie tėvystę.
Darbas, - rašo popiežius, - tampa dalyvavimu pačiame išganymo darbe, galimybe paspartinti Karalystės atėjimą, išvystyti savo potencialą ir savybes, pasitelkiant jas visuomenės ir bendruomenės labui. Darbas tampa ne tik savirealizacijos proga, bet visų pirma tuo pirminiu visuomenės branduoliu, kuris yra šeima" (Patris corde, Nr. 6).
Čia reikėtų pabrėžti dvi tarpusavyje susijusias nuorodas: vienas iš jų - darbo ir šeimos santykis.. Kita - dabartinė padėtis, ne tik pandemija, bet ir platesnė sistema, dėl kurios reikia peržiūrėti mūsų darbo prioritetus..
Pranciškus rašo: "Mūsų laikų krizė, kuri yra ekonominė, socialinė, kultūrinė ir dvasinė krizė, visiems gali būti kvietimas iš naujo atrasti darbo prasmę, svarbą ir būtinybę, kad atsirastų naujas "normalumas", kuriame niekas nebūtų atstumtas. Šventojo Juozapo darbas mums primena, kad Dievas sukūrė žmogų, pats nepaniekino darbo. La pérdida de trabajo que afecta a tantos hermanos y hermanas, y que ha aumentado en los últimos tiempos debido a la pandemia de Covid-19, debe ser un llamado a revisar nuestras prioridades” (Ibid.).
Paskutinėje laiško dalyje popiežius stabteli prie minties, kad Juozapas mokėjo būti tėvu "šešėlyje" (jis cituoja lenko Jano Dobraczyńskio knygą La sombra del Padre, 1977, ispanų kalba išleido Palabra, Madridas, 2015).
Mąstydami apie šį "tėvo šešėlį" arba apie tai, kuriame yra tėvas, galime manyti, kad mūsų postmodernioji kultūra patiria žaizdas, kurias sukelia maištas prieš tėvystę, paaiškinamas, jei atsižvelgsime į daugybę pretenzijų į tėvystę, kuri nebuvo ar negalėjo būti tokia, kokia turėtų būti; tačiau maištas prieš tėvystę yra nepriimtinas pats savaime, nes ji yra esminė mūsų žmogiškumo dalis ir mums visiems jos reikia. Iš tikrųjų šiandien mums visur reikia tėvų, kad grįžtume pas tėvą.
Į mūsų laikų visuomenėPranciškus pastebi, kad vaikai dažnai atrodo neturintys tėvo. Jis priduria, kad Bažnyčiai taip pat reikia tėvų, tiesiogine prasme gerų tėvų, bet ir platesne prasme, dvasiniai tėvai kitų (plg. 1 Kor 4, 15; Gal 4, 19).
Popiežius įtaigiai paaiškina: "Būti tėvu reiškia įvesti vaiką į gyvenimo patirtį, į tikrovę. Ne sulaikyti jį, ne įkalinti, ne užvaldyti, bet padaryti jį galintį rinktis, būti laisvą, išeiti" (Nr. 7). Ir jis mano, kad žodis "tyriausias", kurį krikščioniškoji tradicija deda šalia Juozapo, išreiškia šį "..." (Nr. 7).laisvės logika"kurią turi turėti kiekvienas iš tėvų, kad mylėti tikrai laisvai..
Pranciškus pažymi, kad šventasis Juozapas į visa tai pirmiausia žvelgtų ne kaip į "pasiaukojimą", kuris gali sukelti tam tikrą nusivylimą, bet tiesiog kaip į savęs dovanojimą, kaip į pasitikėjimo vaisių. Por eso el silencio de san José no da lugar a quejas sino a gestos de confianza.
"Bažnyčios misionieriška dvasia yra ne kas kita, kaip paskata perteikti mums suteiktą džiaugsmą", Kreipimasis į Romos kuriją, 2008 m. gruodžio 22 d.
Toliau pateikiame išsamesnį paaiškinimą apie santykis tarp pasiaukojimo ir dosnumo iš meilėsperspektyvoje, kurią galima pavadinti krikščioniškuoju humanizmu arba krikščioniškuoju Krikščioniškoji antropologija:
"Pasauliui reikia tėvų, jis atmeta šeimininkus, t. y. atmeta tuos, kurie nori pasinaudoti kitų turtu, kad užpildytų savo tuštumą; atmeta tuos, kurie painioja autoritetą su autoritarizmu, tarnystę su tarnavimu, konfrontaciją su priespauda, labdarą su pagalba, jėgą su naikinimu. Kiekvienas tikras pašaukimas gimsta iš savęs dovanojimo, kuris yra paprasto pasiaukojimo brandinimas".
Kad šis argumentas būtų kuo geriau panaudotas, mūsų nuomone, verta prisiminti, kad žodis "auka" šiandien gatvėje turi gana neigiamą ir skurdžią reikšmę. Pavyzdžiui, kai sakome: "Jei teks, pasiaukojame, kad tai pasiektume...". Arba kai sakome, kad mums kažkas nepatinka arba kad mums nepatinka tas žmogus, bet "aukodamiesi" galime su tuo susitaikyti.
Tai gali būti vertinama kaip kultūros dechristianizacijaNes krikščioniškoje perspektyvoje auka pirmiausia neturi liūdno, neigiamo ar pralaimėjimo atspalvio, bet priešingai: ji yra vertinga, nes už jos slypi gyvenimas ir džiaugsmas. Tačiau nė viena motina ar tėvas, kurie daro tai, ką turi daryti, nemano, kad tai daro "iš pasiaukojimo" arba daro paslaugą, įdėdami daug pastangų, nes "nėra kitos išeities".
Prarasdami krikščioniškąją perspektyvą (t. y. tikėjimą, kad Kristus triumfavo ant kryžiaus ir todėl kryžius yra ramybės šaltinisŠiandien žodis "auka" skamba liūdnai ir nepakankamai. Popiežius tai gerai išreiškia siūlydamas įveikti "tik žmogišką aukos logiką". Iš tiesų pasiaukojimas, neturintis pilnos prasmės, kurią jam suteikia krikščioniškoji perspektyva, yra slegiantis ir save naikinantis.
Iš tiesų, kalbant apie dosnumas, kurio reikia visiems tėvams., añade el Papa algo que ilumina la hoja de ruta de las vocaciones eclesiales: “Cuando una vocación, ya sea en la vida matrimonial, célibe o virginal, no alcanza la madurez de la entrega de sí misma deteniéndose solo en la lógica del sacrificio, entonces en lugar de convertirse en signo de la belleza y la alegría del amor corre el riesgo de expresar infelicidad, tristeza y frustración”.
Ir tai galima suprasti atsižvelgiant į tikrąją krikščioniškosios laisvės prasmę, kuri įveikia ne tik Senojo Testamento pasiaukojimo mentalitetą, bet ir "voliuntaristinio moralizmo" pagundą.
Keletą kartų kalbant apie Romiečiams 12,1 (apie "dvasinį garbinimą"). Klaidinga norėti būti išgelbėtam, apvalytam ar atpirktam savo pastangomis. Evangelijos žinia siūlo išmokti gyventi diena iš dienos osavo gyvenimo atnaujinimas vienybėje su KristumiBažnyčioje ir jos centre Eucharistija (plg. 2009 m. sausio 7 d. Bendrąją audienciją).
Mums atrodo, kad tai paaiškina, ką Pranciškaus laiške sakoma terminais, kurie gali būti priimtini bet kuriam žmogui, ne tik krikščioniui, ir kartu nurodo kelią į krikščionybės pilnatvę: auklėjimas turi būti atviras naujoms vaikų laisvės erdvėms.. Žinoma, tai reiškia, kad tėvas ir motina rūpinasi, jog jų vaikai būtų ugdomi laisve ir atsakomybe.
Verta perrašyti šią pastraipą, esančią beveik laiško pabaigoje: "Kiekvienas vaikas visada nešiojasi su savimi paslaptį, kažką nežinomo, ką galima atskleisti tik padedant tėvams, gerbiantiems jo laisvę. Tėvas, suvokiantis, kad baigia savo auklėjamąjį veiksmą ir visiškai išgyvena savo tėvystę, tik tada, kai tampa "nereikalingas", kai mato, kad vaikas tapo savarankiškas ir vienas eina gyvenimo keliais, kai atsiduria Juozapo situacijoje, kuris visada žinojo, kad Vaikas nėra jo nuosavybė, o tik patikėtas jo globai".
Ramiro Pellitero Iglesias
Navaros universiteto Teologijos fakulteto pastoracinės teologijos profesorius.
Paskelbta leidinyje "Bažnyčia ir naujoji evangelizacija".
