Aunque los seres humanos vivimos el sentimiento de dolor como una de las experiencias más comunes de la vida, siempre estamos desprevenidos ante él y continuamente nos exige aprender y adaptarnos a nuevas circunstancias. El duelo no se refiere solamente a la muerte. Es duelo es una emoción o varias emociones que experimenta el ser humano cuando vive una pérdida de cualquier tipo.
No hay “expertos” en el dolor de una pérdida; siempre tiene una dimensión de originalidad: en la forma cómo se manifiesta, en sus causas, y en las diversas reacciones que desencadena. Son muchas las veces que nos encontramos sufriendo profundamente por motivos y razones que nunca esperamos.
Šventasis Tėvas Jonas Paulius IIŽmogaus kančia kelia užuojautą, pagarbą ir savotiškai gąsdina. Iš tiesų joje glūdi ypatingo slėpinio didybė [...] žmogus savo kančia yra neapčiuopiamas slėpinys".
Ši žmogiškoji patirtis skatina mus ieškoti pagalbos iš kitų ir siūlyti savo paramą mainais. Patirtis įveikti sielvartąmoko mus skirti daugiau dėmesio kitiems kenčiantiems žmonėms. Skausmo patirtis lemia skirtumą tarp brandaus žmogaus, gebančio susidoroti su kliūtimis ir sunkiomis situacijomis, ir žmogaus, kuris pasiduoda savo paties
La Fe es el mejor refugio para quienes tienen que pasar por el proceso de superar el duelo de una pérdida de cualquier tipo y particularidad. La Fe nos da la fortaleza, sosiego y la serenidad necesaria para aligerar el dolor del duelo.
"La resurrección de Jesús no da sólo la certeza de la vida más allá de la muerte, sino que ilumina también el misterio mismo de la muerte de cada uno de nosotros. Si vivimos unidos a Jesús, fieles a Él, seremos capaces de afrontar con esperanza y serenidad incluso el paso de la muerte." (Popiežius Pranciškus, 2013 m. lapkričio 27 d. bendroji audiencija).
nenumaldomai ateis. Todėl kokia tuščia tuštybė sutelkti savo egzistenciją į šį gyvenimą! Pažiūrėkite, kiek daug žmonių kenčia. Vieniems dėl to, kad ji baigiasi, skaudu ją palikti, kitiems dėl to, kad ji tęsiasi, ji atrodo nuobodi... Bet kokiu atveju nėra vietos klaidingam jausmui pateisinti mūsų gyvenimą žemėje kaip pabaigą.
Turime palikti šią logiką ir įsitvirtinti kitoje logikoje - amžinojoje logikoje. Reikia visiškai pasikeisti: ištuštinti save, savo egocentriškus motyvus, kurie yra pasenę, kad atgimtume Kristuje, kuris yra amžinas (...).Surco, 879)
No tengas miedo a la muerte. —Acéptala, desde ahora, generosamente..., cuando Dios quiera..., como Dios quiera..., donde Dios quiera. —No lo dudes: vendrá en el tiempo, en el lugar y del modo que más convenga..., enviada por tu Padre-Dios. —¡Bienvenida sea nuestra hermana la muerte! (Camino, 739).
Antgamtinis regėjimas! Ramybė! Ramybė! Žvelkite į daiktus, žmones ir įvykius... amžinybės akimis!
Taigi bet kokia siena, kuri užstoja jums kelią, net jei ji, žmogiškai žiūrint, yra įspūdinga, - kai tik iš tikrųjų pakelsite akis į Dangų, pamatysite, kokia ji maža!Kalvė, 996).
Pasirinkdami Įsikūnijimą, Jėzus Kristus quiso experimentar todo el sufrimiento humanamente posible para enseñarnos que el amor puede superar cualquier clase de dolor. Se puede superar el duelo mirando la vida de Jesús y siguiendo su huella.
Skausmas yra taškas, kuriame susitinka vilties džiaugsmas ir maldos poreikis. Krikščionys priima skausmą tikėdamiesi būsimo džiaugsmo. Jie puikiai suvokia savo ribas ir pasikliauja Dievo maldaujama pagalba maldoje.
Skausmas yra tik kelionės dalis, praeinanti vieta; jis niekada nėra galutinė stotelė. Taigi malda tampa svarbiu momentu, kai kančia atranda savo prasmę ir su Dievo malone virsta džiaugsmu.
Malda yra pagrindinė parama susitaikymo su netektimi ir jos įveikimo procese. Apvalomasis maldos poveikis pasireiškia todėl, kad kiekvieną kartą, kai žmogus meldžiasi, jis patiria Dievo gailestingumas ir pasidalyti savo rūpesčiais bei problemomis.
Tačiau šioje kelionėje būna akimirkų, kai skausmo patirtis formuoja žmogaus gyvenimą. Jau nebereikia skausmo priimti ar atmesti, bet išmokti kančią suvokti kaip savo egzistencijos ir Dievo plano kiekvienam iš mūsų dalį.
Sielvartas dėl mylimo žmogaus netekties yra natūralus ir neišvengiamas. Tačiau įveikti tai nėra lengva, ir kartais dėl įvairių priežasčių pasitaiko tokių, kurie lieka įstrigę šiame sielvarte. Dėl šios priežasties yra daug katalikiškų fondų, kurie teikia paramą ir organizuoja grupes, padedančias žmonėms grįžti į gyvenimą po artimojo mirties ir įveikti netektį.
Norint susidoroti su sielvarto skausmu, būtina suvokti, kaip svarbu dvasinis lydėjimas tomis sunkiomis akimirkomis. Vieno universalaus recepto nėra, nes kiekvienas atvejis yra unikalus ir ypatingas dėl savo specifikos.
Sakoma, kad "skausmas kyla iš kūno, o kančia - iš sielos", tačiau būtina padėti tiems, kurie lydi, būti ramiems ir "taikoje su Dievu", nes taip "ši ramybė perduodama". Ką nors, kas vėliau palengvins gedėjimą.
Kalbėdami apie žmones, įveikiančius sielvartą, kunigai pabrėžia vieną žodį: viltis. Viltis padeda jiems iš naujo dvasiškai susiorientuoti, vėl rasti savo vietą, taip pat ir religinėje praktikoje, kurią jie galbūt buvo apleidę. Jiems reikia padėti suvokti, kad Dievas nesiuntė jiems patiriamo skausmo, bet kad Jis juos myli.
Todėl popiežius Pranciškus ragina: "Nenustokite kalbėtis su mūsų Viešpačiu ir jo Motina, Švenčiausiąja Mergele. Ji visada mums padeda".
Bibliografija:
Katalikų Bažnyčios katekizmas.
OpusDei.org
