60-osios Vatikano II Susirinkimo metinės

Gyvas tikėjimas, misija ir vienybė

Homilijoje popiežius Pranciškus pamokslą grindė žodžiais, kuriuos Kristus Evangelijoje skyrė Petrui: "Ar myli mane? (...) Ganyk mano avis". (Jn 21, 15 ir 17). 

Gyvasis tikėjimas: "Ar myli mane?"

Pirmiausia žvilgsnis iš viršaus. Šis žvilgsnis atitinka Jėzaus klausimą Petrui: "Ar myli mane? Klausimas, kurį Viešpats visada užduoda mums ir užduoda Bažnyčiai. Toli gražu ne tik pesimistinės, bet ir žmogiškai pernelyg optimistinės perspektyvos, ir nesigilinant į jas, sako popiežius kaip ir ankstesni popiežiai:

“El Concilio Vaticano II fue una gran respuesta a esa pregunta. Fue para reavivar su amor por lo que la Iglesia, por primera vez en la historia, dedicó un concilio a interrogarse sobre sí misma, a reflexionar sobre su propia naturaleza y su propia misión. Y se redescubrió como misterio de gracia generado por el amor, se redescubrió como Pueblo de Dios, Cuerpo de Cristo, templo vivo del Espíritu Santo”.

Taip ir yra. Ir tai ne pseudoteologinės abstrakcijos, bet tikrovė, priklausanti tikėjimui. Ir ne į teorinį tikėjimą, bet į gyvą tikėjimą, t. y. tikėjimą, kuris veikia ir gyvena meile (plg. Gal 5, 6). Bažnyčia yra Dievo meilės "sakramentas" (ženklas ir įrankis) (plg. LG, 1).

Dabar mūsų eilė: "Paklauskime savęs -Francisco kviečia jei Bažnyčioje pradedame nuo DievoJo įsimylėjęs žvilgsnis nukreiptas į mus. Visada yra pagunda pradėti nuo savęs, o ne nuo Dievo, iškelti savo planus aukščiau už Evangeliją, leistis nešamiems pasaulietiškumo vėjo, sekti laikmečio madomis arba atsisakyti Apvaizdos mums duoto laiko atsigręžti atgal.

Toliau jis perspėja dėl dviejų klaidingų kraštutinumų: "Saugokimės: nei progresyvizmas, kuris prisitaiko prie pasaulio, nei tradicionalizmas ar "involiucingumas", kuris ilgisi praeities pasaulio, nėra meilės, bet neištikimybės įrodymas. Tai pelagianistinis egoizmas, kuris savo pomėgius ir planus iškelia aukščiau už kitų žmonių pomėgius ir planus. į meilę, kuri patinka Dievui, į paprastą, nuolankią ir ištikimą meilę, kurios Jėzus prašė Petro".

Pranciškus kviečia mus iš naujo atrasti Susirinkimą Dievo meilės ir esminės Bažnyčios išganymo misijos, kurią ji turi vykdyti su džiaugsmu, požiūriu (plg. Jonas XXIII, Alokucija Tridento Susirinkimui, "Bažnyčios išganymo misija"). Gaudet Mater Ecclesia Vatikano II Susirinkimo atidarymo metu, 1962 m. spalio 11 d.). Bažnyčia, kuri įveikia konfliktus ir ginčus, kad liudytų Dievo meilę Kristuje.

Misija ir vienybė: "Pamaitink mano avis".

Antrasis žvilgsnisBažnyčios misija, žvilgsnis viduryje, yra ta, kuri atitinka Bažnyčios misiją. Ji "gano", nes yra "ganytojiška tauta", tarnaujanti išganymui. Taip yra ir tai daroma remiantis pastorių darbu, nors ir ne vien tik dėl to, kad Bažnyčios misija reikalauja "organiško bendradarbiavimo" tarp ganytojų ir tikinčiųjų, kiekvienam pagal savo būklę ir pašaukimą, tarnystę ir charizmas. Tai iš naujo atrandama per dabartinį sinodalumo sinodą, kurį popiežius pratęsė iki 2024 m. spalio mėn.

Šis žvilgsnis, - tęsia popiežius, - veda į "buvimą pasaulyje kartu su kitais, nesijaučiant aukščiau už kitus, kaip Dievo karalystės tarnams (plg. LG 5) ir be klerikalizmo".

Trečias žvilgsnis: es una mirada de conjunto. Porque se trata, dice Jesús a Pedro, de apacentar “mis ovejas”, todas las ovejas, observa el Papa, y no solo algunas. Pues eso sería ceder ante la polarización (dedicarse solo a una parte de las ovejas). Y, por tanto, desgarrar el corazón de la Iglesia-madre. Turime siekti vienybės, bažnytinės bendrystės, vengti susiskaldymo ir ekstremizmo.

Vienybės svarba: "Visa Bažnyčia, visi mes. Viešpats nenori, kad mes būtume tokie, mes esame Jo avys, Jo kaimenė, ir esame tik kartu, vieningi. Įveikime poliarizaciją ir pasisakykime už bendrystę, tapkime vis labiau "viena". (...) Palikime nuošalyje "izmus" - tiek progresyvizmą, tiek tradicionalizmą - Dievo tautai nepatinka tokia poliarizacija. Dievo tauta yra šventoji ir ištikimoji Dievo tauta, tai yra Bažnyčia".

Taigi popiežiaus žinia sklinda šiomis koordinatėmis: gyvas tikėjimas, misija, vienybė.

Pastarosiomis dienomis buvo ir yra paskelbta nemažai straipsnių, kuriuose, jų manymu, iškeliama esminė Tarybos nesėkmė. Vieną iš jų parašė R. Douthatas ("Kaip katalikai tapo Vatikano II Susirinkimo kaliniais", New York Times, 2022 m. lapkričio 11 d.). Autorius taip pat teigia, kad Vatikano II Susirinkimas buvo būtinas ir negali būti atšauktas. Todėl jis daro išvadą, kad mums nelieka nieko kito, kaip tik bandyti išspręsti prieštaravimus, kuriuos ji mums paliko. Taigi katalikybė, kuri vieną dieną įveiks Susirinkimą, "ir toliau bus paženklinta nereikalingais plyšiais, kuriuos sukėlė jo bandymas įvykdyti būtiną reformą". Man atrodo, kad ši perspektyva ne visai padeda suprasti nei Susirinkimo tikrovę, nei dabartinį Bažnyčios ir jos misijos momentą.