Svetainė Didysis penktadienis tai liūdesio, tylos, susimąstymo ir gilios pagarbos diena. Tai diena, kai Bažnyčia mini kančią ir Viešpaties mirtisŠis įvykis visiems laikams pakeitė žmonijos istoriją.
Krikščionims ši diena yra ne tik atminimo diena, bet ir gyvas kvietimas tikėjimo akimis pažvelgti į šventąjį kryžių, kaip tai darė Šventasis Josemaría Escrivájoje atrasti Dievo meilės didybę ir kelią į šventumą. "Kai pamatysite varganą medinį Kryžių, vienišą, niekingą ir bevertį... ir be Nukryžiuotojo, nepamirškite, kad šis Kryžius yra jūsų Kryžius: kasdienis Kryžius, paslėptas Kryžius, nuobodus ir be paguodos..., kuris laukia Nukryžiuotojo, kurio jam trūksta: ir tas Nukryžiuotasis turite būti jūs" (Kelias, 178).
Svetainė Viešpaties mirtis ant kryžiaus nėra beprasmė tragedija, bet aukščiausias Dievo meilės žmonijai aktas. Jėzus laisvai atiduoda savo gyvybę už kiekvieną iš mūsų, nešdamas ant savo pečių pasaulio nuodėmių naštą. Jo kančia yra ne tik istorinis faktas, bet ir slėpinys, kuris aktualizuojasi kiekvienoje Eucharistija ir kuri yra gilus iššūkis kiekvieno žmogaus širdžiai.
Tinklalapiui Šventasis Josemaría EscriváKristaus kryžius yra aiškiausia dieviškosios meilės, kuri nesustoja kančios akivaizdoje, išraiška. Jis sakė: "Kryžius yra meilės mokykla".
Apmąstykite Viešpaties mirtis turėtų mus vesti ne į nusivylimą, bet į viltį. Tą liūdesio akimirką mums atsiveria kelias į amžinąjį gyvenimą. Kalvarijos tyla nėra tuščia: ji kupina prasmės, savęs dovanojimo, atpirkimo.
Šventasis Chosemarija tvirtino, kad krikščionys yra pašaukti sujungti savo mažas kančias su Kristaus kančiomis. Taip mūsų pačių "mirtys" - išsižadėjimai, ligos, aukos dėl meilės - taip pat tampa vaisingos. Opus Dei įkūrėjo žodžiais tariant: "Kiekvieną dieną reikia šiek tiek mirti, jei tikrai nori gyventi: mirti savanaudiškumui, patogumui, išdidumui... Tai mirtis, kuri duoda gyvenimą".
Svetainė Viešpaties mirtisTaigi tai nėra pabaiga: tai naujos, su Dievu sutaikintos egzistencijos pradžia. Tai durys, atveriančios Prisikėlimą. Štai kodėl Didysis penktadienisNors ji pasižymi iškilmingumu, joje taip pat yra pergalės šviesa.
Šventasis Josemaría Escrivá pasiūlė gilų požiūrį į kryžiaus prasmę. Jam kryžius buvo ne tik kančios simbolis, bet ir Dievo atperkamosios meilės apraiška bei kvietimas į šventumą kasdieniame gyvenime. Savo mokymuose jis pabrėžė, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas su meile ir atsidavimu priimti savo kasdienį kryžių, matydamas jame kelią į vienybę su Kristumi.
"Kryžius nustojo būti bausmės simboliu ir tapo pergalės ženklu. Kryžius yra Atpirkėjo emblema: in quo est salus, vita et resurrectio nostraJame slypi mūsų sveikata, mūsų gyvenimas ir mūsų prisikėlimas" (Via Crucis, II stotis). Šie žodžiai Šventasis Chosemarija apibendrina krikščioniškąją viltį: skausmas nėra sterilus jei ji sujungta su Kristaus auka.
Svetainė Didysis penktadienisTodėl ji ne tik primena Jėzaus auką, bet ir įkvepia krikščionis gyventi su viltimi ir atsidavimu.
Kasdienių kryžių - didelių ar mažų - priėmimas su tikėjimu yra meilės ir pasitikėjimo Dievu aktas ir konkretus būdas mėgdžioti Kristų.
Svetainė Viešpaties mirtis buvo ne pabaiga, o naujo gyvenimo visiems pradžia. Štai kaip jis tai suprato Šventasis ChosemarijaJis mokė įžvelgti Kristų ir kančioje, o kasdienį gyvenimą - net ir sunkumus - paversti šventa auka.
"Krikščioniškas mokymas apie kančią nėra lengvų paguodų programa. Pirmiausia tai yra mokymas, kaip priimti kančią, kuri iš tikrųjų neatsiejama nuo kiekvieno žmogaus gyvenimo. Negaliu nuo jūsų nuslėpti - su džiaugsmu, nes visada skelbiau ir stengiausi gyventi, kad ten, kur Kryžius, ten Kristus, Meilė, - kad mano gyvenime dažnai atsirasdavo skausmo; ir ne kartą man norėjosi verkti. Kitais kartais jausdavau, kaip auga mano pasibjaurėjimas neteisybe ir blogiu. Ir patyriau nemalonumų matydamas, kad nieko negaliu padaryti, kad - nepaisant mano norų ir pastangų - nepajėgiu pagerinti tų neteisingų situacijų.
Kai kalbu jums apie kančią, kalbu ne tik apie teorijas. Taip pat ne tik perteikiu kitų žmonių patirtį, bet ir patvirtinu, kad jei kada nors kančios tikrovės akivaizdoje pajusite, kad jūsų siela svyruoja, vaistas yra žvelgti į Kristų. Kalvarijos scena visiems skelbia, kad kančias galima pašventinti, jei gyvename susivieniję su Kryžiumi.
Nes mūsų, kaip krikščionių, išgyvenami vargai tampa atpirkimu, sutaikinimu, dalyvavimu Jėzaus likime ir gyvenime, kuris iš meilės žmonijai savo noru patyrė įvairiausius skausmus, įvairiausias kančias. Jis gimė, gyveno ir mirė vargšas; Jis buvo užpultas, įžeistas, apšmeižtas, apšmeižtas ir neteisingai pasmerktas; Jis pažino savo mokinių išdavystę ir apleidimą; Jis patyrė vienatvę, bausmės ir mirties kartėlį. Net ir dabar Kristus tebekenčia savo nariuose, visoje žemėje gyvenančioje žmonijoje, kurios Jis yra Galva, Pirmagimis ir Atpirkėjas.
Skausmas yra Dievo plano dalis. Tokia yra tikrovė, net jei mums sunku ją suprasti. Jėzui Kristui, kaip Žmogui, taip pat buvo sunku tai iškęsti: Tėve, jei nori, atimk nuo manęs šią taurę, bet tebūnie ne mano, bet Tavo valia.36. Šioje kankinimų ir Tėvo valios priėmimo įtampoje Jėzus ramiai eina į mirtį, atleisdamas tiems, kurie jį nukryžiavo.
Būtent šis antgamtinis kančios priėmimas kartu yra didžiausias laimėjimas. Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, nugalėjo mirtį; Dievas iš mirties atneša gyvenimą. Dievo vaiko laikysena nėra susitaikančio su tragiška savo nelaime, tai pasitenkinimas to, kuris jau tikisi pergalės. Vardan tos pergalingos Kristaus meilės mes, krikščionys, turime leistis į visus žemės kelius, kad savo žodžiais ir darbais būtume taikos ir džiaugsmo sėjėjai. Privalome kovoti - kovoti už taiką - prieš blogį, neteisybę, nuodėmę, kad skelbtume, jog dabartinė žmonijos būklė nėra galutinė; kad Dievo meilė, pasireiškianti Kristaus Širdyje, pasieks šlovingą dvasinį žmonijos triumfą". (Tai Kristus, kuris praeina pro šalį, 168).
