Timothy Katende28 metų seminaristas iš Ugandos, studijuojantis teologijos bakalauro studijų penktame kurse Navaros universitete ir gaunantis CARF fondo stipendiją. Vaikystėje jis liko našlaitis, jį augino dėdės ir tetos. Jis yra pirmasis savo vyskupijos narys. Kiyinda-Mityana, kuri atvyksta į Ispaniją studijuoti teologijos.
Kai Timotiejus apžvelgia savo dabartį ir ateitį, jis įsivaizduoja nueitą kelią. Praėjus vos mėnesiui po gimimo, jis neteko motinos, o būdamas septynerių neteko tėvo, todėl buvo atskirtas nuo brolio ir atiduotas auginti giminaičiams Maddu kaime Kijindos-Mityanos vyskupijoje.
"Man labai padėjo augti su dėdėmis ir keturiais pusbroliais, kurie buvo maždaug tokio pat amžiaus kaip ir aš. Be to, kaime buvo gera šeimyninė atmosfera, turėjau daug draugų, su kuriais žaidžiau futbolą ir lankiau pradinę mokyklą. Mano teta ir dėdė mane labai rėmė su tuo mažu, ką turėjo, jie suteikė man daug meilės ir pasiaukojimo. Niekada nepraradau ryšio su broliu", - sako jis.
Timotiejui, šeimos vaidmuo yra labai svarbus. nes ten mokoma moralinių ir socialinių vertybių: pagarbos kitiems, atsakomybės ir rūpinimosi kultūriniais bei religiniais papročiais. "Šeima yra ta vieta, kur žmogus turėtų jaustis labiausiai mylimas, gerbiamas ir palaikomas. Šeimose žmogus mokosi ir išmoksta atsakomybės ir pareigų", - aiškina ji.
Nuo mažens jis dirbo parapijoje ministrantu, organizuodavo chorą ir perduodavo kunigo pranešimus bendruomenei.
"Po valstybinio egzamino baigus pradinę mokyklą, kai man buvo 13 metų, parapijos kunigas man papasakojo apie mažąją seminariją, kuri ieškojo jaunų berniukų, ir paklausė, ar nenorėčiau eiti: buvau sužavėtas", - pasakoja jis.
Įveikti prieigą buvo vienas žingsnis, tačiau sumokėti už studijas ir medžiagą buvo dar sunkiau. Parapijos kunigas per sekmadienio šventę paaiškino situaciją ir kaimo gyventojai suskubo jam padėti.
Tai buvo kelionės pradžia, kuri tęsėsi, kai jis išlaikė šešis kursus ir įstojo į Gulu mieste esančią Alokolumo didžiąją kunigų seminariją.
"Šeima yra ta vieta, kurioje turėtumėte jaustis labiausiai mylimi, gerbiami ir palaikomi. Šeimose mokomasi ir išmokstama atsakomybės".
Kai Timotiejus apžvelgia savo dabartį ir ateitį, jis įsivaizduoja nueitą kelią. Praėjus vos mėnesiui po gimimo, jis neteko motinos, o būdamas septynerių neteko tėvo, todėl turėjo būti atskirtas nuo brolio ir atiduotas auginti giminaičiams Maddu kaime, esančiame Kijindos-Mityanos vyskupijoje (Uganda).
"Man labai padėjo augti su dėdėmis ir keturiais pusbroliais, kurie buvo maždaug tokio pat amžiaus kaip ir aš. Be to, kaime buvo gera šeimyninė atmosfera, turėjau daug draugų, su kuriais žaidžiau futbolą ir lankiau pradinę mokyklą. Mano teta ir dėdė mane labai rėmė su tuo mažu, ką turėjo, jie suteikė man daug meilės ir pasiaukojimo. Niekada nepraradau ryšio su broliu", - sako jis.
"Kai baigiau, man pasiūlė stipendiją studijuoti prancūzų filologiją: man patiko teisė ir kalbos.... Bet aš jau žinojau, kad noriu būti kunigas, Norėjau eiti Dievo man pasirinktu keliu. Taip ir nutiko, kad jis tęsė savo mokymą: trejus metus mokėsi filosofijos, dar vienus metus dirbo pastoracinį darbą parapijoje ir dar vienus metus studijavo teologiją Kiniamasikos kunigų seminarijoje. Ten jis buvo, kai buvo pašauktas atvykti į Pamploną.
"Kai man pasakė, kad su manimi nori pasikalbėti mano vyskupas, Kiyindos-Mityanos vyskupijos vyskupas Josephas Antony Zziwa, šiek tiek sunerimau. Tačiau vėliau baimė išsisklaidė. Jis manęs paklausė, ar nenorėčiau atvykti į Pamploną studijuoti. Pasakiau jam, kad jei pasitaikytų proga, aš sutikčiau. Aš tai dariau laisvai ir paklusniai.
Taip Timotiejus Katendė pradėjo savo nuotykį Ispanijoje, tapdamas pirmuoju savo vyskupijos nariu, atvykusiu į Ispaniją mokytis teologijos, nes paprastai jie keliauja į Italiją arba Jungtines Amerikos Valstijas.
Pradines baimes, susijusias su nepažįstama kultūra ir svetima kalba, taip pat "rūpestį dėl vyskupo pasitikėjimo ir atsakomybę gerai dirbti" nugalėjo entuziazmas.
"Daugelis mūsų atsiduria tokioje pačioje situacijoje, todėl mokomės ir padedame vieni kitiems. Dėl šios situacijos aš subrendau", - aiškina Timotiejus, kuris tikisi, kad ateityje galės pasinaudoti savo patirtimi. "Man aišku, kad visur, kur tik eisiu, noriu ieškoti pašaukimų pasakodamas savo liudijimą. ir paaiškinti, kad atsakomybė turi tekti visai parapijai: yra daug šeimų, norinčių padėti kitiems, o Bažnyčiai reikia pašaukimų".
Nuo 2017 m. liepos mėn., kai atvyko mokytis ispanų kalbos, ji gyvena Bidasoa tarptautinėje seminarijoje, o šiemet CARF fondo dėka studijuoja penktame kurse ir baigia I ciklą, įgydama teologijos laipsnį Navaros universitete.
Jis tikisi, kad tai, ką išmoko, panaudos savo vyskupijos labui, ir taip, kaip pats sako, parodys dėkingumą tiek savo ugdytojams, tiek geradariams, kurie leido jam iš pradžių Ugandoje, o dabar Pamplonoje: "Esu labai dėkingas visiems, kurie mane remia šiame kelyje".
"Tai, ką išmokau, atiduodu savo vyskupijos tarnystei, taip noriu padėkoti savo ugdytojams ir geradariams, kurie leido man būti ugdomam Ugandoje, o dabar - Pamplonoje.
Jo vyskupija Kiyinda-Mityana yra centriniame Ugandos regione, Kampalos bažnytinėje provincijoje. "Tai kaimiškoji vyskupija. Daugelis vaikų neturi galimybės lankyti mokyklos, o kartais tie, kuriems pavyksta baigti pradinę mokyklą, dėl finansinių problemų toli nenueina", - sako jis. Todėl jis aiškiai sako, kad grįžęs nori ieškoti "pašaukimų, pasakodamas savo liudijimą ir aiškindamas, kad atsakomybė turi tekti visai parapijai: yra daug šeimų, norinčių padėti kitiems, o Bažnyčiai reikia pašaukimų".
Jos Kijindos-Mityanos vyskupija yra centriniame regione. Uganda ir Kampalos bažnytinėje provincijoje. "Tai kaimo vyskupija. Daugelis vaikų neturi galimybės lankyti mokyklos, o kartais tie, kuriems pavyksta baigti pradinę mokyklą, dėl finansinių problemų toli nenueina", - sako jis.
Timotis aiškina, kad daugumai mokyklų trūksta reikiamų išteklių.Pavyzdžiui, galimybė naudotis vandeniu, kėdėmis ar lentomis klasėse, elektra ir t. t. Kai kurios mokyklos net neturi stogų.
Jo vyskupijoje 40% gyventojų yra katalikai, nors dauguma jų yra krikščionys protestantai. Tačiau dauguma jų yra krikščionys. Tačiau islamas vis labiau plinta. Tačiau dabar musulmonų populiacija vis labiau auga.
Dabartinė nežinomybė supa ir jo būsimus šventimus, tačiau Timotiejus žino, ką norėtų veikti baigęs studijas: "Mano svajonė - grįžti į parapiją savo šalyje ir, be kunigo darbo, norėčiau remti pašaukimus. Ypač mano atveju, nes galėjau studijuoti geradarių dėka ir mačiau daugybę tų, kurie dėl lėšų stygiaus negalėjo tęsti studijų."
