DONUOKITE DABAR

CARF fondas

21 rugpjūčio, 20

Šventoji Izabelė, Aragono infantė ir Portugalijos karalienė: maloningo šventumo šviesa

Saragosos karališkosios San Karloso seminarijos bažnyčioje vyrauja šventųjų iš Aragono ar susijusių su Jėzaus draugija atvaizdai, kuriuos jėzuitų skulptoriai išdrožė šventovei, kuri yra baroko apoteozė. Viena iš vaizduojamų šventųjų yra Saragosos šventoji, užkariavusi Portugalijos žmonių širdis: karalienė Izabelė, Jokūbo I ir Petro III Aragoniečio dukra ir anūkė, ištekėjusi už Portugalijos karaliaus Dioniso.

Aunque las Cortes de Aragón la declararon patrona del reino en 1678, es Zaragoza la que acumula más recuerdos y referencias a esta santa, nacida en el palacio de la Aljafería hacia 1270. A diferencia de otros santos aragoneses, no tiene dedicada una capilla en El Pilar o la Seo, pero la monumental iglesia barroca de la plaza del Justicia está bajo su advocación. También lleva su nombre una de las calles que saliendo de dicha plaza desemboca en una de las arterias más transitadas de Zaragoza: la calle Alfonso.

Šventoji Elžbieta

Aragono infantės ir Portugalijos karalienės ikonografijoje daugiausia dėmesio skiriama jos didvyriškai labdaringai veiklai, daugiausia nukreiptai į vargšus ir ligonius. Šventojo Karolio paveiksle ji vaizduojama su karališka karūna ir purpuriniu apsiaustu, abiejose rankose laikomu apsiaustu, pripildytu rožių.

El rostro, de una tonalidad entre blanquecina y sonrosada, es una muestra de la expresividad barroca, una combinación armoniosa entre lo sublime y lo sencillo. “Delicadeza” es el término que mejor podría definir la imagen. Su contemplación llevará a algunos a disquisiciones sobre dónde empieza la historia y termina la leyenda, pues el repertorio hagiográfico es pródigo en ejemplos de reinas y princesas caritativas que, interrogadas por sus padres o maridos sobre el contenido de los pliegues de sus mantos, enseñan rosas en vez de las monedas o los alimentos destinados a los pobres.

Tam reikėtų paprieštarauti, kad jokia legenda negali kelti abejonių dėl Elžbietos meilės liudijimų, kurie yra jos tikėjimo, kad ji atpažįsta tuos, kuriems reikia pagalbos, išraiška. pacientai su Kristumi. Šventasis, kuris, kaip ir kiti, buvo tikras gailestingumo motina.

Erškėčiai ir rožės

Unos cincuenta años antes de Cristo, el libro de la Sabiduría (1, 8) mostraba el retrato de una época en la que la felicidad pasaba por coronarse de rosas antes de que quedaran marchitas. Pero las rosas siempre tienen espinas y también, por supuesto, la propia vida.

Šie dygliukai nepagailėjo ir mielos, malonios bei protingos karalienės Elžbietos. Jos išskleistas rožių apsiaustas - tai jos pačios gyvenimo atvaizdas. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad apsiaustas rodo rožes, o ne erškėčius.

Ir tai, kad Christian neslepia gyvenimo tikrovės, bet suteikia jai naują atspalvį - antgamtinį, nes autentiškas Krikščioniškas gyvenimas yra susitapatinimas su Kristumi.

Atsidavimą šventiesiems nušviečia tai, kad jie yra kiti Kristūs. Be šventųjų. Krikščionybė tampa vis sunkiau prieinamas. Išbraukite šventuosius ir pranašus, ir liksime filosofų žiūrovas ir nejudrus Dievas.

Santa Isabel 1

Šventoji Elžbieta iš Portugalijos, melskite taikos mūsų šalyse. Ji yra kariaujančių teritorijų globėja.

Šventoji Elžbieta: maloningo šventumo šviesa

XX a. šventasis iš Aragono, šventasis Josemaría Escrivá, kartą taip atsiliepė apie šventąją karalienę: "Tas maloningas Aragono infantės, Portugalijos karalienės Izabelės, šventumas, kurios kelionė per pasaulį buvo tarsi šviesi taikos sėja tarp žmonių ir tautų".

No cabe un prodigio mayor de síntesis en estas elogiosas palabras. Frente a una “santidad” rigorista y antipática, tenemos aquí un ejemplo de naturalidad, una demostración de que la santidad también puede habitar en los palacios y moverse con soltura en banquetes, audiencias y visitas. En la feria de las intrigas y las mezquindades, la santidad resulta posible si se mueve al compás de la presencia de Dios. Esa presencia se alimentaba en la piedad de Isabel, en el rezo de los salmos y en la misa diaria. De ahí salía la fortaleza de alguien que, a semejanza de la Esther bíblica, bien habría podido decir: “Mi Señor y Dios,  no tengo otro defensor que Tú” (Est 4, 17).

Jos vyrui, karaliui Donui Dionisui, dažnai atrodė, kad jį labiau domina trubadūrų galantiškumas nei vyriausybės reikalai. Apie jo nuolatines neištikimybes žinojo visa visuomenė, tačiau Izabelė tylėjo ir dažnai keisdavo pokalbį arba pasitraukdavo į rūmų koplyčią, kai dvariškių liežuviai norėdavo ją kankinti naujausiomis žiniomis apie vyro "galantišką gyvenimą".

Alfonso sūnus Alfonsas savo tėvo atžvilgiu, nes šis rodė pirmenybės ženklus savo bastardų broliams. Kad išvengtų vyro ir sūnaus kariuomenių susidūrimo, karalienė išvyko į lygumą netoli Lisabonos, ir nors jai pavyko jo išvengti, karaliaus įsakymu ji buvo įkalinta už Alenkero tvirtovės sienų, nepagrįstai įtarus, kad ji pati kurstė Alfonso sukilimą. Tačiau 1325 m. ji paliko tvirtovę, kad padėtų donui Dionisui mirties patale.

Será entonces cuando el propio rey recordó a Alfonso que la reina era dos veces su madre, pues le dio la vida entre lágrimas y oraciones. Isabel iría al encuentro de Dios en 1336 en Estremoz, en medio del calor y las fatigas del ardiente verano del Alentejo, cuando se dirigía a interponerse entre los ejércitos enfrentados de dos Alfonsos: su hijo, Alfonso IV de Portugal, y su nieto, Alfonso XI de Castilla.

Šventoji Elžbieta: Gailestingumo karalienė

Fue también la pacificadora, pues las bienaventuranzas nos muestran el retrato de los imitadores de Cristo, y llaman hijos de Dios a los que trabajan por la paz (Mt 5,9).

Tik tie, kurie yra kupini Dievo, turi ramybę ir gali ją perduoti. Ramybė dažnai kyla iš švelnaus, nors dažnai klaidingai suprantamo šventumo, kuris kituose žmonėse mato kitus Dievo vaikus.

Antonio R. Rubio Plo
Istorijos ir teisės absolventas
Tarptautinis rašytojas ir analitikas
@blogculturayfe / @arubioplo

VOKACIJA 
KURIS PALIKS PĖDSAKĄ

Padėkite sėti
kunigų pasaulis
DONUOKITE DABAR