Gustavo Zamudio priklauso naujai jaunų Peru kunigų grupei, kurie imasi svarbių pareigų savo vyskupijose. Būdamas vos 32 metų, jis jau yra Nekaltojo Prasidėjimo parapijos kunigas, mieste LimaJis nenuilstamai stengiasi nešti Evangeliją į visus visuomenės, kuri taip pat sparčiai sekuliarizuojasi, kampelius.
Kaip jis pats pasakoja CARF fondui, jo istorija buvo labai panaši į daugelio kitų La Viktorijos rajono, gausiai apgyvendinto Limos rajono, vaikų istoriją. Tačiau vieną dieną Dievas giliai palietė jo širdį ir būdamas 17 metų jis įstojo į Santo Toribio de Lima kunigų seminariją. "Atsidaviau studijoms, bet visų pirma daug laiko praleisdavau žaisdamas futbolą su draugais", - pasakoja jis apie savo vaikystę.
Jo šeima buvo katalikiška ir labai pamaldi Senjorui de los Milagros.Nuo pat vaikystės norėjau Jį nešti ant savo pečių, bet reguliariai nevaikščiojau į bažnyčią. Vis dėlto jis priduria: "Niekada neabejojau Dievo buvimu, nors vėliau teko daugiau sužinoti, ką reiškia tikėti į Jėzų Kristų".
Būtent paauglystėje, kai jam buvo vos 13 metų, jis pradėjo savo profesinį kelią. "Marijos Jėzaus Širdies dukterų vienuolė, kuri buvo mano tikybos mokytoja. Mokykloje jis pakvietė mane prisijungti prie grupės berniukų, kurie šeštadienio rytais susitikdavo parapijoje. Labiausiai prisimenu, kad jis man pasakė, jog ten bus pusryčiai ir futbolas. Daugiau man nereikėjo nieko žinoti...", - juokdamasis prisimena jis.
Jis pirmą kartą dalyvavo tame susirinkime ir sužinojo, kad tai buvo akolitų grupė. Nors tai jam buvo nauja, jis nusprendė prisijungti prie grupės. Gustavo Zamudio sako, kad tai buvo proga "pirmą kartą asmeniškai susitikti su vyskupijos kunigu, tėvu Henriku, kurio kunigiškojo gyvenimo liudijimas buvo labai svarbus mano apsisprendimo procese".
Dar vienas šiame procese išskirtinis veiksnys buvo parapijos bendruomenės malda už pašaukimus į kunigystę. "Jaučiau, kad mano pašaukimas tam tikra prasme buvo Dievo atsakymas į jų maldas. Šis kontekstas, kuriame jis pradėjo gyventi savo tikėjimu, labai padėjo Gustavo Zamudio, nes jis pabrėžia, kad pirmasis dalykas, kurio jis išmoko, buvo "rimtai žiūrėti į savo krikščionišką gyvenimą, rūpintis savo pamaldumu".
Dabar kunigas sako, kad tik taip jis atrado, jog "be Kristaus gyvenimas nėra gyvenimas. Tai buvo gana radikalus žingsnis, nes dėl socialinės atmosferos, kurioje gyvenau nuo vaikystės, tai reiškė tikrą gyvenimo idealų pasikeitimą".
Pamažu, natūraliai ir palaipsniui, jis sako, kad suvokė "vidinę jėgą, kuri skatino mane eiti kunigiškojo gyvenimo keliu". Gustavas pasikalbėjo su tėvais ir papasakojo jiems apie savo troškimą tapti kunigu. Nors šeima turėjo kitų planų, jis tam neprieštaravo ir, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į kunigų seminariją.
Iškart po įšventinimo į kunigus ir dėka Pagalba CARF fondas suteikė jam galimybę studijuoti filosofiją Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete Romoje. "Atsižvelgdamas į savo šeimos ekonominę padėtį, niekada neįsivaizdavau, kad keliausiu į amžinąjį miestą. Tokiam žmogui kaip aš, kuris prieš tai buvo išvykęs iš Peru tik kelioms dienoms, tai buvo tikra tarptautinė patirtis", - priduria jis.
Nors geografiškai jis buvo Italijoje, Don Gustavo Zamudio tvirtina, kad "egzistenciškai" dėl Bažnyčios katalikiškumo jautėsi esąs visame pasaulyje. Jis priduria: "Man atrodo, kad nėra labiau panardinančio Bažnyčios visuotinumo, tos palaimintos vienybės daugybėje patyrimo - taip pat ir intelektiniu lygmeniu - nei studijos popiežiškajame universitete ir Romoje".
Kitas aspektas, kad Romoje jį sužavėjo "katalikų intelektualinio pasaulio gyvybingumas", Jo paties patirtis rodo, kad tai buvo "gyva ir dinamiška intelektualinė tradicija, kurią įkūnijo profesoriai, daugiausia kunigai, ir universiteto auditorijos".
Jei šiam kunigui kas nors ir aišku, tai tai tai, kad visas mokymas, kurį jis gavo studijuodamas Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete, dabar jam labai padeda kasdieniame pastoraciniame darbe. Ir apie jo studijas Filosofija adresu Roma patikina: "Man asmeniškai tai padeda pasiekti autentišką suaugusiųjų tikėjimą, kuris nesileidžia nunešamas mados vėjų, to, kas greitai praeis".
Gustavo priduria, kad "filosofijos studijos Romoje padeda man užmegzti dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, stengiantis įprasminti mano laikų žmonių teisėtus rūpesčius ir siūlyti savo vilties priežastis tiems, kurie jų klausia".
Kalbant apie pastoracinę veiklą, parapijos kunigas mano, kad ši patirtis jį išmokė "pagarbiai ir kritiškai išklausyti ir analizuoti skirtingas idėjas". Iš tiesų jis pripažįsta, kad tiek Tiek parapijoje, tiek universitete, kuriame jis dėsto, jaunimas atvirai užduoda jam klausimus ir kelia prieštaravimus dėl tikėjimo.
"Manau, kad šioje pirmojoje evangelizacijos linijoje dar daug reikia nuveikti, laikantis aktyvaus stiliaus, skatinančio tiesą primesti save savo jėga", - pripažįsta šis jaunas kunigas.
Tiesą sakant, dėstydamas privačiame Limos universitete "Unife", jis sako, kad per savo darbo laiką atrado Roma trijų šventųjų, kurie nušviečia jo, kaip parapijos kunigo, tarnystę ir yra esminiai jo kunigiškajai misijai, - šventojo Tomo Akviniečio, šventojo Josemaría Escrivá ir šventojo Philipo Neri - liudijimai.
Gustavo Zamudio, kaip parapijos kunigas ir mokytojas, jau turi daugybę pareigų, tačiau ne mažiau iššūkių jam tenka patirti ir kaip jaunam kunigui. Dėl šios priežasties jis mano, kad labai svarbu "turėti tvirtą vidinį gyvenimą, kad nenustotume būti Dievo žmonėmis".
Prie to jis priduria, kad reikia "nuoseklios teologinės ir kultūrinės formacijos, kad Dievo žodis šiandien būtų prasmingas". Ir galiausiai parapijos kunigas taip pat pabrėžia "kunigiškosios brolybės ir draugystės svarbą siekiant sveikai valdyti savo afektus".
Galiausiai tėvas ir parapijos kunigas Gustavo Zamudio norėtų padėkoti CARF fondui ir visiems jo geradariams, kurių dėka jis ir daugelis jo pažįstamų Romoje galėjo tęsti studijas.
"Nepasiduokite geram kunigų ugdymui. Bažnyčiai reikia ganytojų pagal Kristaus širdį: išmintingos širdies ganytojų, gebančių dvasiškai ir doktriniškai vadovauti savo broliams. Pavedu jiems kiekvieną Eucharistiją, kad jie visada jaustųsi bendraatsakingi už pašauktųjų į kunigystę ugdymą ir vis iš naujo atrastų dovanojimo džiaugsmą", - baigia jis.
