Pirmąją šios apžvalgos dalį galite perskaityti čia.
Terminas Koranas kilęs iš semitų kalbos šaknies qaraʼa, reiškiančios deklamavimą arba skaitymą, taigi psalmyną. Jau senovėje krikščionys ir žydai Artimuosiuose Rytuose vartojo aramėjų kalbos atitikmenį qeryan, reiškiantį iškilmingą šventųjų tekstų skaitymą.
Tačiau ta pati šaknis vartojama dar seniau: ʼAnī qōl qōreʼ ba-midbar (hebrajiškai: balsas to, kuris šaukia dykumoje, kaip pranašo Izaijo knygoje, vėliau cituojama graikų kalba Naujajame Testamente) turi reikšmę šaukti, šaukti, skelbti, giedoti.
Koranas yra šventasis musulmonų tekstas, kurį jiems paliko Mahometas. Daugumai musulmonų jis yra nesukurtas Dievo žodis. Jis suskirstytas į šimtą keturiolika skyrių, vadinamų sūra, su atitinkamomis eilutėmis, vadinamomis ajāt.
Bet kuriam neislamiškam egzegetui tekste yra daugybė ištraukų, kurios yra identiškos arba analogiškos kitiems, senesniems dokumentams, pirmiausia Senajam ir Naujajam Testamentui, taip pat ikiislamiškai praktikai, tradicijoms ir papročiams, pavyzdžiui, tikėjimui goblinais, ǧinn, piligrimystės apeigoms, legendoms apie išnykusias tautas ir Ka‛bos garbinimui.
Todėl Korano šaltinių problema yra labai svarbi. Tokie šaltiniai tikrai negali būti kas nors užrašyta, nes Mahometas, visuotinai laikomas Korane pateikto apreiškimo autoriumi (mokslininkų) arba nešėju (musulmonų tikinčiųjų), buvo neraštingas ir, žinoma, negalėjo asmeniškai skaityti krikščionių ir žydų šventųjų knygų.
Todėl žodine forma jų ausis pasiekė daugelis religinių krikščionybės ir judaizmo sąvokų, ir tai vyko dviem etapais: liaudies šventės, kurios periodiškai vykdavo Mekoje, kur eretiškų krikščionių ir žydų sektų prozelitai dažnai ieškodavo prieglobsčio, kad išvengtų persekiojimo Bizantijos imperijoje (tai galima spręsti iš daugelio eretiškų krikščioniškų sąvokų ir hagadų knygų bei apokrifinių knygų, kurių gausu Korane, reminiscencijų).
Kaip minėjome, komercinės kelionės, kurias jis atliko už dykumos ribų (vėlgi, sąvokų, kurias jis turėjo išmokti, yra nedaug, jos neaiškios ir neišsamios, kaip matyti iš Korano citatų).
Taigi matėme, kad Mahometas iš karto buvo įsitikinęs, jog jam buvo apreikštas apreiškimas, kuris prieš jį jau buvo perduotas kitoms tautoms, žydams ir krikščionims, ir kad jis buvo gautas iš to paties šaltinio - dangiškosios knygos, kurią jis pavadino umm al-kitāb.
Tačiau jo atveju ryšiai vyko su pertraukomis, todėl priešininkai iš jo juokėsi. Taip pat matėme, kad Alachas dažnai teikdavo pastarajam neįtikėtinai tinkamus atsakymus į jo reikalavimus ir sunkumus bei pamokymus, pvz:
"Netikintieji sako: "Kodėl Koranas jums nebuvo apreikštas iš karto? Bet [žinok, o Mahometai, kad] Mes apreiškėme tau tai palaipsniui, kad taip sustiprintume tavo širdį. Ir kai jie pateiks argumentą [prieš žinią], Mes atskleisime jums tiesą, kad galėtumėte juos paneigti aiškesniu ir akivaizdesniu pagrindu.[1]".
Dėl tokio pertraukinėjimo ir Mahometo įpročio dažnai keisti savo versiją Koranas yra fragmentiškas, be to, jame nėra loginės ir chronologinės tvarkos: viskas skirta tiesioginiam naudojimui ir vartojimui.
Tai buvo akivaizdu jau ankstyviesiems Korano komentatoriams netrukus po islamo "pranašo" mirties, ypač kalbant apie eilutes, kurias panaikino vėlesnės. Bandant kuo geriau išspręsti šį klausimą, sūros buvo suskirstytos į Mekos ir Medinos, atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo jos buvo apreikštos.
Ją sudaro trys etapai: pirmajam, atitinkančiam pirmuosius ketverius Mahometo viešojo gyvenimo metus, būdinga trumpa, aistringa ir iškilminga sūra, su trumpomis eilutėmis ir galingais pamokymais, skirtais paruošti klausytojų protus teismo dienai (yawm al-dīn).
Antrasis, apimantis kitus dvejus metus, kuriuose entuziazmas persekiojimų pradžioje atvėsta ir pasakojama apie ankstesnių pranašų gyvenimus forma, labai panašia į hagadą (rabiniško tipo pasakojamąją ir homiletinę literatūrą); trečiasis, nuo septintųjų iki dešimtųjų viešojo gyvenimo Mekoje metų, taip pat kupinas pranašiškų legendų ir dieviškųjų bausmių aprašymų.
Matome, kad M. po hegiros labai pasikeitė. Sūryje kreipiamasi į žydus ir krikščionis, o jiems skirtas draugiškas ir pagiriamasis tonas pirmajame etape palaipsniui prarandamas ir paskutiniais islamo "pranašo" gyvenimo metais pasiekia kulminaciją - tikrą puolimą. Būtent iš šio amžiaus, pavyzdžiui, 9-oji sūra, kurios 29 eilutėje reikalaujama: pažeminimas:
"Kovokite su tais, kurie netiki Alachu ir Paskutiniojo teismo diena, negerbia to, ką uždraudė Alachas ir Jo Pasiuntinys, ir nesilaiko tikrosios religijos [islamo] iš Knygos žmonių [žydų ir krikščionių], nebent jie sutiktų paklusniai mokėti mokestį [pagal kurį jiems būtų leista gyventi saugant islamo valstybei ir išlaikant savo religiją]."
Dėl to žydų ar krikščionių religiją išpažįstantiems asmenims bus taikomi įvairūs apribojimai, pavyzdžiui, specialūs drabužiai, draudimas nešiotis ginklus, jodinėti arkliais ir pan.
Nors Penkiaknygė, Psalmės ir Evangelija Korane aiškiai pripažįstamos kaip apreikštos, tarp islamo ir judaizmo, o dar labiau - tarp islamo ir krikščionybės yra didelių skirtumų. Šie skirtumai, kaip minėjome, atspindi Mahometo ir eretiškų krikščionių sektų, kurių egzistavimas tuo metu buvo gana paplitęs tiek Bizantijos imperijoje, tiek, svarbiausia, iškart už jos ribų, ryšius.
Vieni akivaizdžiausių skirtumų yra susiję su Kristaus figūra, kai krikščioniškos apokrifinės knygos daro ypatingą įtaką Koranui. Pavyzdžiui, islamo šventojoje knygoje: Jėzus yra Marijos sūnus ir gimė iš mergelės, tačiau ši Marija yra Mozės sesuo.
Išsamiai pasakojama apie stebuklus, kuriuos Jėzus darė nuo kūdikystės, jam priskiriami Mesijo, Alacho Dvasios ir Žodžio vardai, taip iškeliant jį į aukštesnį lygmenį už kitus pranašus, tačiau patikslinama, kad Kristus yra tik Alacho tarnas, žmogus kaip ir visi kiti; be kita ko, nustatoma, kad jo mirties ant kryžiaus niekada nebūtų buvę: vietoj Jėzaus būtų buvęs nukryžiuotas tik simuliakras.[2].
Dar vienas didelis skirtumas, kuris islamui yra kažkas visiškai žemiško (dar viena priežastis, kodėl apie islamą kalbame kaip apie prigimtinę religiją), padarytas tam, kad padarytų įspūdį paprastiems ir šiurkštiems dykumos gyventojams: žali sodai, žavūs upeliai, vynas, kuris neapnuodija, mergelės, kurios visada neliečiamos. Čia nėra nieko, kas išreikštų palaimintojo regėjimo ir tikinčiųjų dalyvavimo Dievo gyvenime sampratą: Dievas neprieinamas žmogaus regėjimui (6/103).
Galiausiai, be kitų skirtumų, yra ir tai, kad Alachas iš anksto nulemia žmogaus veiksmus (šiuo požiūriu islamas labai panašus į kalvinizmą). Korane yra ištraukų, daugiau ar mažiau palankių laisvai valiai arba visiškai jai prieštaraujančių, tačiau būtent pastarosios su sumaniais pataisymais buvo priimtos į sunitų ortodoksiją ir suteikė islamui predeterministinį antspaudą (maktubas, kiekvieno žmogaus likimas, yra griežtai užrašytas ir iš anksto nulemtas Dievo).
Tikrasis Korano sudarymas prasidėjo po Mahometo mirties, kai buvo pradėti rinkti visi jo pasekėjams patikėti apreiškimo fragmentai. Sūratai buvo išdėstyti pagal ilgį (nuo ilgiausio iki trumpiausio, nors su keliomis išimtimis, taip pat ir dėl to, kad neįmanoma nustatyti loginės ar chronologinės tvarkos).
Nuo to paties laikotarpio prasidėjo aršios kovos ir vidiniai nesutarimai tarp įvairių partijų ir srovių, kurios visos buvo uždusintos krauju, o kiekviena pusė, siekdama pagrįsti savo reikalavimus, kūrė eilutes ir Korano citatas à la carte.
Tai arabiškas žodis, reiškiantis "pramintas kelias", kaip ir hebrajiškas halacha, ir nurodantis rašytinį įstatymą. Semantiniu požiūriu abu terminai, arabiškas ir hebrajiškas, gali būti prilyginami mūsų "įstatymui" ("tiesioginis" kelias, kelias, kuriuo reikia eiti). Šarī‛a, islamo teisė arba įstatymas (pagal "ortodoksinį" sunitų požiūrį), remiasi keturiais pagrindiniais šaltiniais:
Kadangi jau aptarėme Koraną, pažvelkime tiesiai į kitus tris šaltinius, pradėdami nuo sunnos (įprotis, tradicija, protėvių elgesio linija), t. y. žodžio, kuris dar iki Mahometo nurodo tradicinius papročius, kuriais buvo grindžiamas arabų gyvenimas. Islamo kontekste tas pats terminas apibrėžia Mahometo posakių, poelgių ir nuostatų visumą, remiantis jo amžininkų liudijimais.
Būtent čia atsiranda ḥadiṯ, t. y. Mahometo sunnos pasakojimas arba pasakojimas, parengtas pagal tam tikrą schemą, pagrįstą isnād (asmenų, kurie pranešė anekdotą, palaikymas ir išvardijimas didėjančia tvarka iki tiesioginio epizodo liudininko) ir matn (tekstas, pasakojimo esmė). Šis šaltinis buvo nepaprastai reikalingas, kai M. mirties metu islamas buvo tik juodraštis to, kas turėjo tapti vėliau.
Be to, užkariavus tokias dideles teritorijas ir susidūrus su naujomis kultūromis, reikėjo rasti problemų ir sunkumų, su kuriais "Dievo pasiuntinys" niekada nebuvo tiesiogiai susidūręs, sprendimus.
Būtent Mahometas buvo pakviestas, kad jis pats, nors jau buvo miręs, galėtų nurodyti daugybę dalykų, apie kuriuos Korane buvo tik užsiminta arba kurie niekada nebuvo aptarti, susijusių su įvairiomis disciplinomis. Taigi tuo metu, kai kiekviena iš islame kovojančių grupuočių tvirtino, kad jų pusėje yra Mahometas, ir priskyrė jam vieną ar kitą teiginį, buvo sukurtas tikrų, numanomų ar melagingų tradicijų rinkinys, sukonstruojant ištisus visiškai nepatikimų liudijimų aparatus.
Metodas, kurio buvo imtasi šiam srautui sustabdyti, buvo labai savavališkas. Iš tikrųjų nebuvo pasinaudota tekstų analize ir vidiniais teksto įrodymais (tą patį galima pasakyti ir apie Korano egzegezę, kurios beveik nėra), kurie krikščionybėje yra par excellence kriterijus, leidžiantis nustatyti ir patikrinti teksto autentiškumą.
Priešingai, buvo pasikliaujama tik laiduotojų reputacija: jei liudytojų grandinė buvo pakankama, viskas galėjo būti laikoma tiesa. Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad tradicijos, apibrėžiamos kaip seniausios ir artimiausios Mahometui, yra mažiausiai patikimos ir labiausiai dirbtinai sukurtos (tuo galima įsitikinti ir iš pernelyg afektuotos kalbos).
Trečiasis islamo teisės šaltinis, arba Šarī‛a, yra qiyās, arba dedukcija pagal analogiją, kai nagrinėjant nustatytus ir išspręstus klausimus, randamas kitų, nenumatytų klausimų sprendimas. Šiuo atveju naudojamas kriterijus yra ra'y, t. y. požiūris, intelektualinis požiūris, vertinimas arba asmeninė nuomonė. Aptariamas šaltinis tapo būtinas nuo pat islamo aušros, nes, kaip matėme, Korano ir ḥadīṯ nenuoseklumas sukėlė nemažai painiavos ir lėmė, kad pirmųjų dviejų šaltinių atžvilgiu įsigaliojo tradicija apie panaikintoją ir panaikintąjį.
Tačiau jei qiyās nepakako visiems neišspręstiems klausimams išspręsti, buvo įtrauktas ketvirtas šaltinis - vox populi arba iǧmā‛ (visuotinis sutarimas), kuris tapo tvirtu pagrindu visam teisiniam ir doktrininiam aparatui. Šis šaltinis atrodė daugiau nei pagrįstas tiek Korano citatomis, tiek kai kuriomis hadīṯ, kurių vienoje Mahometas tvirtino, kad jo bendruomenė niekada neklysta.
Iǧmā‛ gali būti doktrininis teisės daktarų sutarimas; vykdymo sutarimas, kai tai susiję su papročiais, nusistovėjusiais bendroje praktikoje; tylus teisininkų sutikimas, net jei jis nėra vienbalsis, kai kalbama apie viešus veiksmus, kurie nesusiję su kieno nors pasmerkimu.
Konstruktyvus darbas, kai iš keturių nurodytų šaltinių (Korano, sunnos, qiyās ir iǧmā‛) išvedama teisė, vadinamas iǧtihād (da ǧ-h-d, ta pati šaknis kaip ir termino ǧihād), arba "intelektinės pastangos". Minėtos pastangos, tikrasis pozityviosios islamo teisės, tačiau paremtos "apreikštuoju" žodžiu, plėtojimas, truko maždaug iki X a., kai susiformavo teisinės mokyklos (maḍhab), po kurių "iǧtihād vartai" laikomi oficialiai uždarytais. Nuo to laiko galima tik priimti tai, kas jau buvo nusistovėję, neįvedant papildomų naujovių (bid‛a).
Šiuo požiūriu griežčiausi yra vahabitai (įkūrėjas Muḥammad ibn ‛Abd-el-Waḥḥḥab: vahabitų doktrina yra oficiali Saudo Arabijos karalystės, absoliutinių monarchų, doktrina) ir salafistai (įkūrėjai ir pagrindiniai atstovai: Ǧamal al-Dīn al-Afġāni ir Muḥammad ‛Abduh, XIX a.; šiai srovei priklauso Musulmonų broliai).
Abiejų judėjimų nuomone, į islamo doktriną buvo įvesta pernelyg daug naujovių, todėl būtina grįžti prie ištakų, į aukso amžių, tėvų (salafų) amžių, ypač Mahometo gyvenimo Medinoje ir jo pirmųjų įpėdinių, arba kalifų, amžių.
Prieš tęsdami toliau, galime pasakyti keletą žodžių apie ǧihād sąvoką. Pagal musulmonų teisę pasaulis skirstomas į dvi kategorijas: dār al-islām (islamo namai) ir dār al-ḥarb (karo namai): prieš pastaruosius musulmonai nuolat kariauja, kol visas pasaulis nepaklūsta islamui.
ǧihād yra toks svarbus islamo teisėje, kad beveik laikomas šeštuoju islamo ramsčiu. Šia prasme yra dvi pareigos kovoti: kolektyvinė (farḍ al-kifāya), kai yra pakankamai karių; individuali (farḍ al-ḍ al-‛ayn), kilus pavojui ir ginant musulmonų bendruomenę.
Yra dvi ǧihād rūšys - maža ir didelė. Pirmoji yra pareiga kovoti, kad būtų skleidžiamas islamas; antroji - kasdienės ir nuolatinės individualios pastangos Dievo kelyje, praktiškai - atsivertimo kelias.
Būtent per ǧihād daug krikščioniškų žemių, dažniausiai kapituliacijos būdu, pateko į islamo rankas, o šiuo atveju ir jų gyventojai, laikomi "Sandoros žmonėmis", arba ahl al-ḏimma, arba tiesiog ḏimmī, tapo valstybės saugomais subjektais, antrarūšiais piliečiais, privalančiais mokėti kapituliacijos mokestį, vadinamą ǧizya, ir duoklę už turimas žemes, ḫarāǧ.
Pagal šią doktriną dviejų prigimčių - žmogiškosios (nešančios blogį) ir dieviškosios (nešančios gėrį) - sambūvis Kristuje buvo neįsivaizduojamas. Todėl arba Kristus nukryžiavimo metu buvo pakeistas kitu žmogumi, arba visas šis epizodas buvo iliuzija. Simonas Magas (cituojamas Apaštalų darbuose) jau buvo išsireiškęs šia prasme, ir jam bei jo gnostikų sekėjams Jonas, atrodo, jau atsakė 1 Jn 4, 1-2: "Kiekviena dvasia, kuri išpažįsta, kad Jėzus Kristus atėjo kūne, yra iš Dievo"; taip pat Jn 1, 14: "Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų".
Čia galite perskaityti trečiąją šios apžvalgos dalį.
Gerardo Ferrara
Baigė istorijos ir politikos mokslų studijas, specializacija - Artimieji Rytai.
Atsakingas už Šventojo Kryžiaus universiteto Romoje studentus.
