CARF fondas

19 balandžio, 23

Gyvenimo liudijimai

"Mano šalyje jaunimas yra tas, kuris daro netvarką".

Carlos Alberto Bracho yra 36 metų amžiaus, kilęs iš Cabimas vyskupijos (Venesuela), CARF fondo stipendijos dėka studijuoja Bidasoa tarptautinėje seminarijoje. Kai Venesueloje seminarijos rektoriui papasakojo apie savo pašaukimą, jam buvo 27 metai ir jis manė: "per vėlu pradėti eiti šiuo keliu". Tačiau Dievui nėra laiko, jis vienus žmones pašaukia anksčiau, kitus vėliau.

Svarbu viena: sakyti Viešpačiui "taip".

Būdamas profesionalas, dėstantis vidurinėje mokykloje, Carlosas suprato, kad jo gyvenime kažko trūksta. "Jis vis primygtinai reikalavo ir galiausiai su baime ištariau Dievui "taip", ir tai yra didžiausias nuotykis, kurį Dievas man suteikė", - sako šis Venesuelos Bažnyčios klierikas.

Šios Venesuelos Bažnyčios vyskupijos seminarijos rektorius, kuriam buvo 33 metai ir kuris jau aštuonerius metus buvo kunigas, atsakė: "Ačiū Dievui, kad jis leido jums gyventi, baigti mokslus, dirbti, patirti pasaulį ir suvokti, kad vienas dalykas yra svarbus - pasakyti Viešpačiui "taip". Carlosas yra įgijęs pedagoginį išsilavinimą, o prieš stodamas į seminariją dirbo vidurinėje mokykloje matematikos, fizikos ir techninio piešimo dalykų mokytoju.

Šiame interviu jis pasakoja apie savo pašaukimą, šeimos įtaką ir Bažnyčios evangelizaciją Venesueloje. Šiuo metu Bidasoje gyvena dešimt seminaristų iš keturių Venesuelos vyskupijų (Margarita, El Vigía-San Carlos, Punto Fijo ir Cabimas).

"Palaikysime jus, kad ir ką norėtumėte daryti".

- Labai ačiū, Carlosai, kad pasidalijote su mumis savo liudijimu. Sakote, kad jūsų šeima palaikė jūsų sprendimą viską palikti ir tapti kunigu.

Esu antrasis iš trijų brolių ir seserų. Mano tėvas Karlosas yra buhalteris ir į pensiją išėjęs universiteto profesorius, o mama Edita, universiteto instituto tarnautoja, šiuo metu yra pensininkė. Kai jiems pasakiau, kad viską palieku ir ketinu pradėti seminarijos procesą, jie mane palaikė. Ačiū Dievui, mano tėvai visada norėjo matyti mane ir mano brolius ir seseris laimingus, nors šiek tiek bijojo, kad darau klaidą. Tėtis man tik pasakė: "Jei tai tavo sprendimas ir to nori savo gyvenime, žinok, kad mes visada būsime čia ir palaikysime tave, kad ir ką norėtum daryti".

- Be to, nuo to laiko, kai buvai klierikas, tavo tėvai sustiprino savo pamaldumo praktiką.

Tuo metu mano tėvai Mišiose lankėsi nedažnai, tik retkarčiais. Tačiau įstoję į seminariją jie pradėjo dažniau lankytis Mišiose ir tai daro iki šiol. Galiu pasakyti, kad Viešpats mane ruošia tapti kunigu, Jis užima mano vietą namuose paliktoje erdvėje ir rodo savo meilę tiems, kurie su meile atidavė sūnų Bažnyčiai Venesueloje.

- Jūsų močiutės tikėjimas ir jos pavyzdys taip pat padarė didelę įtaką jūsų profesiniam apsisprendimui.

Manau, kad mano močiutė Aida buvo antrasis Dievo įrankis, padedantis man pažinti Jo kelius. Ji niekada neverčia manęs eiti su ja į bažnyčią, bet vaikystėje matydavau, kaip ji viena eina į bažnyčią, ir tai man kėlė nerimą. Todėl pradėjau ją lydėti, nežinodama, kad taip Dievas man rodo kelią, kaip atrasti Jo meilę.

Senelės ir anūko santykiai stiprėjo, nes tomis dienomis, kai ji negalėdavo vykti dėl prastos sveikatos, pamačiusi mane entuziastingai sakydavo: Carlos Alberto, jei nori važiuoti, važiuok, važiuok, važiuokime kartu, nes dabar aš esu ta, kuri nori tave lydėti. Dėl to, kad lydėjau močiutę į Mišias, grupelė jaunuolių pakvietė mane prisijungti prie jų grupės, ir pamažu supratau, kaip nuostabu tarnauti Viešpačiui.

XXI a. kunigas

- Jums 36 metai, dirbote mokytoju, žinote jaunų žmonių rūpesčius, koks, jūsų nuomone, turi būti XXI a. kunigas, kad galėtų tarnauti Viešpačiui šioje epochoje?

Turiu pasakyti, kad kiekvienas iš trijų parapijų kunigų, kuriuos pažinojau nuo pirmosios komunijos 1998 m. iki 2014 m., kai įstojau į seminariją, buvo labai svarbūs mano pašaukimo procese. Jie buvo tėvai, kurie mane mokė, ugdė, taisė ir lydėjo su visa pasaulio meile Venesuelos Bažnyčios Kabimo vyskupijos Švenčiausiosios Jėzaus Širdies parapijoje, Venesuelos Bažnyčioje. Jie davė man puikų pavyzdį. Štai kodėl manau, kad kunigas turi būti žmogus, kuris, žinodamas, kad nėra tobulas, kasdien prašo Dievo malonės būti jo įrankiu. Kad jis mokytų žmones teisingos Bažnyčios doktrinos, kad ugdytų juos apreikštojoje tiesoje, kad prireikus juos taisytų, turėdamas vienintelį tikslą - atiduoti Dievui visa, kas geriausia iš savęs, kad lydėtų juos kiekvienoje patirtyje ir kad jo veikloje niekada netrūktų maldos kaip tiesioginės jungties tarp žmogaus ir Dievo.

Taip pat noriu padėti atpažinti ir būti laimingo, džiaugsmingo žmogaus, kuris savo veiksmais rodo, kad viską palikti Viešpačiui yra puikus gyvenimo sprendimas, pavyzdys.

- Kokie buvo jūsų pirmieji metai seminarijoje Venesueloje?

Venesueloje galėjau baigti parengiamuosius metus El Buen Pastor seminarijoje savo Venesuelos Bažnyčios vyskupijoje, o paskui trejus metus - gretimoje arkivyskupijoje esančioje Šv.Tomo Akviniečio didžiojoje kunigų seminarijoje. Kiekvieni iš tų metų paženklino mano gyvenimą. Saugau puikius prisiminimus, įveiktų sunkumų, mokymosi akimirkas ir pavyzdžius kunigų, kurie savo veiksmais parodė, kad Viešpats mus kviečia kiekvieną dieną. Kiekvienais tais metais netrūko ženklų, kad Viešpats kažko norėjo iš manęs, kad būčiau toks, koks esu.

Dievas buvo toks didis, kad mane iš mano šalies išvežė į kitą žemyną tęsti mokymo proceso. Mano šalies tikrovė niekam nėra paslaptis, dariau viską, kad čia atvykau, vadinasi, maniau, kad tai neįmanoma, nors netrūko ir nevilties akimirkų. Tačiau Dievas visada parodo savo gerumą, ir per stebuklą aš per trumpą laiką įvykdžiau reikalavimus ir gavau visus reikiamus dokumentus. Tai leidžia man būti įsitikinusiam, kad Dievas norėjo, jog pasilikčiau Bidasoa tarptautinis seminaras, kur kiekvieną akimirką galiu matyti Bažnyčios katalikiškumą, dalytis su broliais ir seserimis iš įvairių pasaulio kraštų, padėti ir patarti vieni kitiems, paaiškinti detales, kurių pačiam teko mokytis, ir kartu atrasti, kad būtent tai ir yra Bažnyčia.

Sudėtinga padėtis jūsų šalyje

- Venesuela vis dar išgyvena keblią situaciją, nors dabar galbūt turi daugiau laisvės nei mūsų broliai iš Nikaragvos. Ar sunku būti kataliku Venesueloje?

Sunkumai niekada neišnyks nei Bažnyčioje Venesueloje, nei Nikaragvoje, nei bet kur kitur pasaulyje; jie yra žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau virš visų sunkumų viešpatauja Meilė, kuri padeda mums išmokti tvirtai stovėti ir nelaimėje, ir klestėjime. Per visą išganymo istoriją iki pat mūsų dienų visada buvo sunkumų, kuriuos žmonės įveikdavo su Dievo pagalba.

Nors Venesueloje sunku būti kataliku, motyvuoja mus matyti, kad parapijos yra pilnos Dievo ištroškusių suaugusiųjų, jaunuolių ir vaikų, kurie Jame atranda jėgų tęsti savo veiklą, kurie tam tikrais momentais, iškilus pavojui, išeina į gatves dalytis Dievo žodžiu, vykdydami misionieriaus misijos užduotį ir siekdami vienintelio tikslo - kad per juos kiti atrastų Dievo meilę.

Visa tai mane skatina toliau ruoštis grįžti, padėti ir remti savo šalį, būti Dievo įrankiu, kad ji galėtų pasiekti vietas, į kurias dar nespėjo nuvykti.

Venesuelos Bažnyčios jaunimas

- Koks yra Venesuelos jaunimas? Kaip jiems perduoti katalikų tikėjimą, kai tiek daug sekuliarizacijos ir protestantizmo įtakos?

Jauni žmonės yra gerąja šio žodžio prasme maištautojai, kurie, atradę, kad Bažnyčia Venesueloje yra vieta, kur jie gali augti, mokytis ir mylėti, skatina juos išrasti evangelizacijos priemones, atitinkančias tai, ko Bažnyčia prašo, kad pakviestų žmones susitikti su Dievu.

Daugelis šių jaunų žmonių išvyko iš šalies dėl ekonominių poreikių, tačiau, stebėtina, kad išlieka nauja karta. Tie, kurie buvo vaikai, kai atvykau į Ispaniją, dabar yra paaugliai, pasirengę atiduoti viską dėl Dievo, sekdami pavyzdžiu tų, kuriuos matė būdami vaikai.

Nesame laisvi nuo sekuliarizacijos ir protestantizmo, bet nepaisant to, Dievas ir toliau kviečia. Jaunimas ir toliau integruojasi ir kviečia kitus jaunus žmones. Nepaisant tiek daug problemų, Dievas ir toliau reiškiasi ir kviečia mus nešti Jo meilę į kiekvieną Venesuelos Bažnyčios vyskupijos kampelį.

Marta Santín
Žurnalistas, besispecializuojantis religinės informacijos srityje.

Dalinkitės Dievo šypsena žemėje.

Jūsų auką priskiriame konkrečiam vyskupijos kunigui, seminaristui ar vienuoliui, kad galėtumėte žinoti jo istoriją ir melstis už jį pagal vardą ir pavardę.
DONUOKITE DABAR
DONUOKITE DABAR