El nazismo no solo se crearía instituciones para su desarrollo, como la Sociedad Alemana para la Higiene Racial (1904), sino que países tan democráticos como Estados Unidos, Dinamarca o Suecia aprobaron leyes restrictivas para los portadores de enfermedades hereditarias que llegarían hasta la esterilización forzosa, eugenesia y eutanasia.
Estas ideas –de eugenesia y eutanasia, sin llamarlas así– calaron en algunos dirigentes nacionalsocialistas, Adolf Hitler incluido, deseosos de afirmar la supremacía de la raza aria librándola de cualquier posible mácula.
Más allá de las teorías y los objetivos plasmados en innumerables libros, la primera medida oficial tuvo lugar el 14 de julio de 1933, apenas transcurrido medio año desde su llegada al poder en Alemania, con paveldimos sveikatos apsaugos įstatymo priėmimas.
Establecía que quienes sufrieran de “imbecilidad congénita, esquizofrenia, demencia maniacodepresiva, epilepsia hereditaria, enfermedad de Huntington [...] y alcoholismo agudo” debían ser esterilizados, y se crearon tribunales especiales para velar por su cumplimiento. ¿Es o no es esto una forma de eutanasia y eugenesia?
Nepaisant Katalikų Bažnyčios ir kai kurių asmenybių skundų, manoma, kad tarp 1933-1945 m. priverstinai sterilizuota apie 400 000 vokiečių.. Buvo įtraukti ir kiti įstatyme nenumatyti atvejai, pavyzdžiui, vokiečių motinų ir prancūzų kolonijinių karių vaikai, gimę Rūre per Galijos okupaciją (1923-1925 m.).
Tačiau, kaip pats Hitleris 1935 m. prisipažino Nacionalsocialistinės vokiečių gydytojų draugijos vadovui daktarui Gerhardui Vagneriui, jis buvo atrodė, kad reikia eiti toliau, nors situacija dar neleido to daryti.. Reikėjo žengti žingsnius, kol ateis tinkamas laikas, o tas laikas ateis skambant karo būgnams.
1921 m. eugenikos konferencijos plakatas, kuriame pavaizduotos JAV valstijos, įgyvendinusios sterilizacijos įstatymus.
1939 m. vasario 20 d. mažame Saksonijos miestelyje Pomsene gimė Gerhardas Krečmaras. Tai, kas jo tėvams Ričardui ir Linai turėjo būti džiaugsmas, virto neviltimi. Jam trūko rankos ir kojos, jis buvo aklas ir sirgo kitomis patologijomis. Kai jis kreipėsi į šeimos gydytoją, šis pasakė, kad geriausia, kas gali nutikti, tai mirti.
Įtikinti nacionalsocialistai, tėvai pateikė Hitleriui peticiją, atsižvelgiant į tai, kad eutanasia-eugenesia buvo neteisėtas.. Kancleris sutiko su prašymu ir nusiuntė savo asmeninį gydytoją Karlą Brandtą į Leipcigą, kad šis surinktų visą informaciją ir imtųsi reikiamų veiksmų. 1939 m. liepos 25 d., visiems sutikus, vaikas mirė, suleidus jam "Luminal" injekciją.
Galbūt, įsitikinimą, kad plati Vokietijos visuomenės dalis suprastų la ampliación de las medidas eugenésicas movió al régimen a dar un paso más. Días antes, a cuenta del caso, había tenido lugar una reunión secreta en una villa en la berlinesa Tiergartenstrasse, 4.
En el encuentro, presidido por el propio Brandt y Philipp Bouhler, jefe de la Cancillería del Führer en el NSDAP, participaron distintos miembros del Ministerio del Interior, así como prestigiosos médicos y psiquiatras.
Ten jis užsibrėžė tikslą establecer un programa de eutanasia-eugenesia a gran escala poveikis pacientai incurables, en el argot nazi, 'vidas indignas de ser vividas', y así poder darles una 'muerte misericordiosa'.
Diskusijoje svarstyta galimybė parengti eutanazijos įstatymą, tačiau prieita prie išvados, kad didelė dalis gyventojų, ypač bažnyčios, jo nesuprastų. Tada buvo nuspręsta imtis šių priemonių diskretiškai ir slaptai, para que no se pudiera hablar de asesinato.
Una de las primeras fue la creación del Comité del Reich para el registro científico de enfermedades hereditarias y congénitas, que elaboraría un censo de los recién nacidos con deficiencias.
La reunión final tuvo lugar el 5 de septiembre. En ella se exhibió un documento firmado el día 1 (fecha de la invasión de Polonia) por Hitler que señalaba: «El Reichsleiter y el doctor en medicina Brandt están encargados, bajo su responsabilidad, de extender las atribuciones de ciertos médicos que serán designados nominalmente.
Estos gali suteikti gailestingą mirtį ligoniams, kuriuos pripažino nepagydomais. pagal griežčiausią įmanomą įvertinimą". Visi manė, kad Vokietijos visuomenė, užsiėmusi karu, nekreips į tai dėmesio.
Tuo pat metu buvo organizuojama kampanija, kurios tikslas buvo supažindinti Vokietijos visuomenę su ekonominiu ir socialiniu poveikiu ekonomikai ir visuomenei. que suponía mantener con vida a estas personas.
De los libros y folletos se pasaría a cortometrajes como Das Erbe (La herencia, Carl Hartmann, 1935), y a exitosos largometrajes como Ich klage an (Yo acuso, Wolfgang Liebeneiner, 1941).
Tuo tarpu mokyklose vaikams buvo pateikiamos tokios užduotys: "Jei išlaikyti psichiatrinę ligoninę nepagydomiems psichikos ligoniams per metus kainuoja 500 000 markių, o pastatyti namą dirbančiai šeimai - 10 000 markių per metus, Kiek šeimos namų per metus būtų galima pastatyti iš to, kas iššvaistoma prieglobsčiui?".
Karlas Brandtas, Hitlerio asmeninis gydytojas ir akcijos T-4 organizatorius.
Operacija buvo pradėta pavadinimu "Akcija T-4" pagal Tiergartenstrasse esančio dvaro, kuriame ji buvo vykdoma, pavadinimą. Ligoninės ir psichiatrijos sanatorijos visame Reiche buvo priverstos pranešti apie nepagydomais laikomus pacientus..
. Jie turėjo tai padaryti naudodamiesi Vidaus reikalų ministerijos nustatyta forma, kurią sudarė trys grupės:
Gavę bylas, trys gydytojai jas peržiūrėjo ir pažymėjo langelį, kuriame buvo sprendžiama apie atitinkamo asmens ateitį. Raudonas kryžius reiškė mirtį, mėlynas kryžius - gyvenimą, o klausimo ženklas - abejones dėl būsimos peržiūros.
Pirmuosius paėmė dideli pilki autobusai, kuriais važinėjo pašto tarnyba "Deutsche Post" ir kurie pasižymėjo tuo, kad turėjo juodai tamsintus langus.
Netrukus po to, kai pacientai buvo perkelti, jų šeimos nariai gavo naują laišką, kuriame pranešama apie pacientų mirtį.
Kelionės tikslas buvo vienas iš šešių dujų deginimo centrų: Grafeneckas, Hartheimas, Sonnenšteinas, Brandenburgas, Bernburgas ir Hadamaras. Čia buvo atliekami šie veiksmai paviršutiniškas vizualinis patikrinimas, kuris tik nedaugelį išgelbėjo nuo tiesioginės mirties.. Labai mažiems vaikams buvo pašalintos morfino arba skopolamino injekcijos.
Nors šeimai buvo pranešta apie perkėlimą, daug informacijos nepateikta. Al cabo de poco, recibía una nueva carta informando de la defunción y su supuesta causa, y anunciando que el cadáver había sido incinerado por motivos de salud pública.
En algunos casos se añadían las cenizas, y en otros se daba un corto plazo para que pudieran ser recogidas por los familiares.
Nukentėjusių grupių skaičius nuolat didėjo. Direktyva įpareigojo gydytojus ir akušerius pranešti apie kūdikius, gimusius su apsigimimais.Netrukus tėvams buvo pranešta apie specialias sanatorijas, skirtas jų priežiūrai ir reabilitacijai, ir paprašyta jų sutikimo perkelti juos į centrus, iš kurių beveik niekas negrįžo.
Karlas Brandtas (dešinėje) su Adolfu Hitleriu ir Martinu Bormannu. Bundesarchiv, Bild 183-H0422-0502-001 / CC-BY-SA 3.0
Las cartas de condolencia, por otra parte, no siempre resultaban convincentes. Algunas contenían errores de sexo o edad, y las patologías del difunto no siempre casaban con la causa de la muerte. A veces la urna estaba vacía, o había dos urnas para una misma persona.
La presión sobre el personal de los centros comenzó a ser excesiva, y Greta sanatorijų esančiuose kaimuose ėmė sklisti gandai.
Jau 1940 m. kovo 19 d, Viurtembergo protestantų vyskupas Teofilis Vurmas (Theophil Wurm) nusiuntė laišką vidaus reikalų ministrui, prašydamas paaiškinimo.. Seguirían otros, mientras las familias se mostraban cada vez más reacias a los traslados.
Sin embargo, el aldabonazo a la Aktion T-4 lo puso el obispo de Münster, Clemens August von Galen, en su homilía del 3 de agosto de 1941.
Vyskupas Klemensas Augustas fon Galenas.
Pamoksle, kuris buvo pakartotas kai kuriose vyskupijos parapijose, von Galenas sakė: "Plačiai paplitęs įtarimas, besiribojantis su tikrumu, kad tiek daug netikėtų psichikos ligonių mirčių įvyksta ne dėl natūralių priežasčių., sino que han estado deliberadamente programadas, y que los oficiales, siguiendo el precepto según el cual está permitido destruir ‘vidas que no merecen ser vividas’, matan a personas inocentes, si se decide que estas vidas no tienen valor para el pueblo y para el Estado.
Es una doctrina terrible que pateisina nekaltų žmonių žudymą.kuris suteikia teisę žudyti invalidus, apsigimėlius, chroniškus ligonius, negalinčius dirbti pagyvenusius žmones ir sergančius nepagydomomis ligomis.
La denuncia no podía ser más alta y clara, e hizo mella. La oposición a las medidas eutanásico-eugenésicas arreció, al tiempo que el nerviosismo de los ejecutivos de la Aktion T-4 aumentaba.
Inmerso en la campaña contra la URSS, Hitler no quería ningún malestar social en la retaguardia, por lo que no le quedó más remedio que suspender 'oficialmente' la operación el 24 de agosto de 1941.
Se llevaban para entonces registradas 70.273 víctimas. Sin embargo, recientes estudios sugieren que la operación continuó de forma encubierta y con otros métodos.
Aunque los traslados cesaron, una inyección mortal, la intoxicación con medicamentos o la inanición sustituyeron al gas. Aukų skaičius tikriausiai niekada nebus žinomas, aunque muy bien podrían rondar las 200.000.
Publicado originalmente en La Vanguardia.
