Kunigų celibatas nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo tikrovė, glaudžiai susijusi su įšventintąja tarnyste Lotynų katalikų Bažnyčioje. Nors tai nėra tikėjimo dogma, celibatas buvo priimamas kaip dovana, stipriai išreiškianti dvasinę kunigystės prasmę. Tačiau iš kur ši praktika atsirado, kodėl ji išlaikoma šiandien, su kokiais iššūkiais susiduriama?
Celibato praktika neprasidėjo su Bažnyčia, bet buvo jos perimta labai anksti. Pats Jėzus gyveno celibatinį gyvenimą, o celibato pasirinkimas "dėl dangaus karalystės" (plg. Mt 19, 12) figūruoja jo mokyme. Šventasis Paulius savo pirmajame laiške korintiečiams taip pat nurodo šį idealą: "Kas nevedęs, tas rūpinasi Viešpaties reikalais, kaip patikti Viešpačiui" (1 Kor 7, 32).
Pirmaisiais krikščionybės amžiais bažnytiniame gyvenime kartu gyveno ir susituokę, ir celibate gyvenantys dvasininkai. Tačiau jau IV a. Elvyros (apie 305 m.) ir Kartaginos (390 m.) susirinkimai rekomendavo susituokusiems dvasininkams laikytis amžino nevedimo, t. y. gyventi kaip broliams, kai tik jie gauna šventimus. Laikui bėgant privalomo celibato disciplina Vakaruose buvo įtvirtinta, ypač po Antrojo Laterano susirinkimo (1139 m.), kuris nustatė, kad įšventinti į kunigus gali būti tik celibato besilaikantys vyrai.
Kita vertus, Rytų Katalikų Bažnyčioje išliko galimybė įšventinti vedusius vyrus, nors vyskupai renkami tik iš celibato.
Celibatas yra ne tik išsižadėjimas, bet ir teigiamas pasirinkimas dėl didesnės meilės. Kaip jis rašė Šventasis Jonas Paulius IICelibatas dėl Karalystės nėra pabėgimas nuo santuokos, bet ypatinga dalyvavimo Kristaus ir jo sutuoktinių meilės Bažnyčiai slėpinyje forma" (Jonas Paulius II, Pastores dabo vobis, n. 29).
Kunigas, prilygstantis Kristui, Bažnyčios Galvai ir Sutuoktiniui, yra pašauktas mylėti nedaloma širdimi, visiškai atsiduoti Dievui ir tarnauti žmonėms. Celibatas leidžia taip radikaliai save dovanoti, laisvas nuo šeimyninių ryšių, kad būtų prieinamas visiems.
Be to, celibatas yra eschatologinis ženklas: juo numatoma būsima atpirktųjų būklė Dangaus karalystėje, kur "jie nei tuokiasi, nei tuokiasi" (plg. Mt 22, 30).
Šiuolaikiniame pasaulyje celibatas dažnai suprantamas klaidingai. Hiperseksualizuotoje ir į savirealizaciją orientuotoje kultūroje celibatas gali atrodyti kaip našta ar nepateisinamas atėmimas. Be to, teigiamų liudijimų stoka ir kai kurių dvasininkų skandalai paskatino kai kuriuos žmones suabejoti jo gyvybingumu ir pageidautinumu.
Net Bažnyčioje pasigirsta balsų, siūlančių jį peržiūrėti, ypač ten, kur trūksta pašaukimų. Vis dėlto pastarieji popiežiai tvirtai patvirtino jo vertę. Benediktas XVI patvirtino: "Kunigiškasis celibatas, išgyvenamas brandžiai, su džiaugsmu ir atsidavimu, yra palaiminimas Bažnyčiai ir pačiai visuomenei" (Benediktas XVI, p. 4).Pasaulio šviesa, 2010).
Ir popiežius Pranciškus, nors jis pradėjo dialogą dėl viri probati (vedę vyrai, kurių tikėjimas įrodytas atokiose vietovėse), pabrėžė, kad celibatas yra "dovana", kurios nevalia slopinti.
Po diskusijų kunigiškasis celibatas tebėra pranašiškas ženklas, liudijantis, kad įmanoma gyventi visavertį gyvenimą, visiškai atsidavusį Dievui ir kitiems. Tai ne prievarta, bet laisvas pasirinkimas, atitinkantis konkretų pašaukimą, lydimas malonės, formacijos ir bendruomenės.
CARF fondas remia seminaristus ir vyskupijų kunigus jų pašaukimo kelyje, suvokdamas, kad celibatas nėra vienatvė, bet Dievo, kitų brolių kunigų ir pasauliečių bei visos juos lydinčios Bažnyčios pagalba. Meldžiamės už juos ir remiame, kad jie būtų ištikimi Kristaus meilės liudytojai.
CARF fondas.
