Istorija šventoji Teresė Benedikta nuo Kryžiauskurio vardas buvo Edita Šteinyra šviesus liudijimas apie tai, kaip nuoširdus tiesos ieškojimas galiausiai veda į susitikimą su Kristumi. Jos gyvenimas, paženklintas inteligencija, pasiaukojimu ir kankinyste, ir šiandien tebėra iššūkis daugeliui moterų, kurios jaučia kvietimą pašvęsti save Dievui kūnu ir siela.
Iš CARF fondo, kuris taip pat remia moterų vienuolių ugdymą, prisimename jos pavyzdį kaip ištikimybės, dvasinio gilumo ir besąlygiškos meilės pavyzdį.
Edita Štein gimė 1891 m. spalio 12 d. Vroclave, mieste, kuris tuo metu priklausė Vokietijos imperijai. Ji buvo jauniausia iš vienuolikos vaikų žydų šeimoje. Motina, tvirto tikėjimo ir tvirto charakterio moteris, jai buvo stiprybės ir atsakomybės pavyzdys. Tačiau paauglystėje Edita nustojo melstis ir pasiskelbė esanti ateistė. Ji buvo puikios inteligencijos jauna moteris, nepatenkinta lengvais atsakymais ir pasiryžusi pati surasti tiesą.
Ji persikėlė studijuoti filosofijos į Getingeną, kur tapo žymaus filosofo Edmundo Husserlio, fenomenologijos kūrėjo, mokine ir bendradarbe. Jos filosofiniai tyrinėjimai nebuvo vien tik akademinė veikla: ji siekė suprasti gilią žmogaus būties struktūrą, jo orumą, laisvę ir santykį su pasauliu. Edita taip pat domėjosi kančia, užuojauta ir vidine žmonių patirtimi.
Intelektualinis sąžiningumas paskatino ją atsiverti krikščioniškojo tikėjimo liudijimui. Tikinčių draugų pavyzdys, sąlytis su tomistine mintimi ir, svarbiausia, šventųjų gyvenimų skaitymas ėmė jaudinti jos širdį. Ypač ją giliai sukrėtė jos draugės krikščionės ramybė, su kuria ji pasitiko vyro mirtį, ir tai paskatino ją pačią paklausti, iš kur tokia tvirta viltis.
Lūžis įvyko 1921 m. vasarą, viešint pas draugus. Jis atsitiktinai paėmė knygą iš lentynos: tai buvo autobiografija Šventoji Jėzaus Teresė. Ji perskaitė ją vienu prisėdimu per naktį, o kai baigė, pasakė: "Tai tiesa". Šis susitikimas su ispanų karmelitų šventąja Editai buvo vidinis apreiškimas. Jame ji atrado ne tik krikščionybės tiesą, bet ir dvasinį kelią, kuris užpildė jos prasmės ir išsipildymo troškimą.
Netrukus po šio lemtingo skaitymo Edita Stein paprašė būti pakrikštyta. Sakramentą ji priėmė 1922 m. sausio 1 d., būdama 30 metų, Špeyerio dominikonų bažnyčioje. Nuo tada ji gyveno giliu, ramiu ir nuosekliu tikėjimu. Radikaliai pakeitė savo gyvenimo būdą: ėmė kasdien lankyti Mišias, intensyviai melstis ir savo žinias skirti tarnauti Kristuje apreikštai tiesai. Jos viduje gimė nauja Edita: laisva, dėkinga ir Dievą mylinti moteris.
Vėlesniais metais ji derino dvasinį gyvenimą su intelektualiniu pašaukimu. Ji dirbo mokytoja katalikiškoje mokykloje, vertė į vokiečių kalbą šventojo Tomo Akviniečio veikalus ir rašė krikščioniškai orientuotas filosofines esė. Tai, ko anksčiau ieškojo vien protu, dabar ji suprato tikėjimu. Filosofija ir teologija jai buvo vienas kitą papildantys keliai į visišką tiesą.
Artimai bendraudama su Kristumi, ji ėmė jausti, kad neužtenka gyventi "dėl Jo" iš išorės: ji jautė, kad Viešpats prašo visiško atsidavimo, pašvęstojo gyvenimo. Prieš daugelį metų ji buvo išreiškusi troškimą tapti karmelite, tačiau šeimyniniai ir profesiniai įsipareigojimai ją stabdė. Vis dėlto, atėjus nacių režimui ir stiprėjant žydų persekiojimui, ji suprato, kad jos vieta yra pas nukryžiuotąjį Kristų, kuris užtaria visus.
1933 m. spalį ji įstojo į Kelno karmelitų vienuolyną. Ten ji pasivadino Kryžiaus Teresės Benediktos vardu. Tai buvo radikalus žingsnis, bet labai trokštamas. Ji rado savo galutinę vietą: tyla, malda ir auka dabar buvo jos gyvenimo centras. Tai, ko pasaulis negalėjo jai pasiūlyti, ji rado Dievo meilėje. Visiškai atsiliepė į savo pašaukimą.
Daugelį metų Edita jautė, kaip joje auga troškimas visiškai atiduoti savo gyvenimą Dievui. Nors iš pradžių ji ir toliau dirbo mokytoja, rašytoja ir dėstytoja, galiausiai žengė maldoje subrendusį žingsnį: 1933 m. įstojo į Kelno karmeličių vienuolyną, kur priėmė Kryžiaus Teresės Benediktos vardą.
Ten jis gyveno tyloje, maldoje ir atgailoje, stiprindamas savo vienybę su Kristumi ir aukodamas savo gyvenimą už sielų išganymą. Jis suvokė, kad jam, kaip žydui, gresia pavojus nacių persekiojimo įkarštyje, bet nepasitraukė. Jis žinojo, kad jo vieta yra kryžiaus papėdėje.
Savo karmelitų celėje Teresė Benedikta parašė vienus giliausių savo kūrinių. Juose ji kalbėjo apie kryžių kaip apie meilės mokyklą, kaip apie vietą, kur siela susivienija su Kristumi Jo atperkamajame savęs dovanojime. Priimti kryžių, - rašė ji, - reiškia rasti jame Kristų.
Jo pašaukimas buvo ne pabėgimas nuo pasaulio, bet radikalus pasinėrimas į žmogiškosios kančios slėpinį, paremtą meile. Karmelyje jis meldėsi už savo tautą, už Bažnyčią, už visą pasaulį. Jo pasišventimas buvo ne izoliacija, bet užtarimas.
1942 m. ji buvo suimta kartu su savo seserimi Roza, kuri taip pat buvo atsivertėlė. Rugpjūčio 9 d. jos abi buvo nužudytos Aušvice. Ji išpildė savo troškimą - paaukoti savo gyvybę kaip meilės auką Kristui ir žmonijai.
Šventosios Teresės Benediktos nuo Kryžiaus gyvenimas yra įkvėpimo šaltinis daugeliui moterų, kurios šiandien jaučiasi pašauktos į religinį gyvenimą. Ji moko, kad pašaukimas yra ne kas kita, kaip meilės kupinas atsakas į Meilę, kuri kviečia pirmoji. Ir kad verta viską palikti, kai lobis yra Kristus.
Edita Stein nebuvo lengvo gyvenimo ar greitų atsakymų šventoji. Ji ieškojo, abejojo, kentėjo, formavosi, dirbo, mąstė... ir viso to viduryje išgirdo balsą, sakantį jai: "Ateik ir sek paskui mane". Ir viską dėl Jo paliko.
Jų liudijimas padrąsina daugybę jaunų moterų, kurios iš įvairių pasaulio kampelių klausia savęs, ar Dievas kviečia jas pašvęsti save, tarnauti Jam bendruomenėje, gyventi maldoje, visiškai save atiduoti. Tai moterys, kurios šiandien priklauso religinėms kongregacijoms ir kurias CARF fondas padeda ugdyti, kad jos galėtų dosniai ir pasirengusios atsiliepti į šį dieviškąjį kvietimą.
1998 m. šventasis Jonas Paulius II kanonizavoKryžiaus Teresė Benedikta nuo Kryžiaus, o kitais metais paskelbta bendra Europos globėja, yra labai šiuolaikiška šventoji. Moteris, kuri neatsisakė proto, bet pasitelkė jį tikėjimo tarnystei. Kankinė, kuri nekentė, bet atleido. Vienuolė, kuri nesislėpė, bet aukojo save.
Jo gyvenimas - tai himnas tiesai, meilei ir pasiaukojimui. Ji ir šiandien mums primena, kad Dievas ir toliau kviečia. Kad yra drąsių moterų, kurios dėl Jo palieka viską. Ir kad verta jas palaikyti.
CARF fonde su džiaugsmu ir viltimi remiame tokius moterų pašaukimus kaip šventosios Teresės Benediktos pašaukimas. Žinome, kad jų pasišventimas keičia pasaulį, net jei jos tai daro tyliai. Kad jų malda palaiko Bažnyčią. Kad jų pasišventimas yra vaisingas.
Todėl norime, kad dar daugiau moterų galėtų eiti Editos Stein keliu. Tegul jos įsiklauso į tą balsą, kuris kviečia. Kad jos atsilieptų. Ir tegul jos, kaip ir ji, atranda pilnatvę dovanodamos save.
