Kunigas Miguelis Mullenas gyvena Argentinos Mendozos arkivyskupijoje, kuri yra viena didžiausių šalyje ir įsikūrusi lygumose į rytus nuo Andų, labiausiai į vakarus nutolusioje Pietų Amerikos šalies dalyje. Šis 49 metų amžiaus vienuolis, Opus Dei prelatūros narys, yra, kaip šiandien sakoma, vėlyvojo pašaukimo atstovas, kunigu įšventintas 2020 m., pačiame koronaviruso pandemijos įkarštyje.
Tačiau kelias, atvedęs jį į kunigystę, buvo ilgas, nes jis jau seniai jautė pašaukimo nerimą, kuris galiausiai lėmė pašaukimą būti kunigu, kurio svajonę jis galėjo įgyvendinti tą dieną, kai Romoje buvo įšventintas į kunigus.
Jis gyvena Argentinoje, savo gimtojoje šalyje, kuri jau seniai išgyvena sudėtingą politinę, ekonominę, socialinę ir religinę padėtį. "Argentina išgyvena pasitikėjimo savo valiuta krizę, o infliacija yra didelė. Dėl to dirbantys žmonės per metus praranda savo pajamų perkamąją galią, kol jų darbo užmokestis bus pakoreguotas. Padėtis labai nepalanki žemesnei ir viduriniajai klasei", - aiškina jis interviu CARF fondui.
Kalbant apie religinę padėtį, Miguelio Mulleno nuomone, sunku daryti apibendrinimus. Jis sako, kad "viena vertus, Mendozoje, kur gyvenu, pastebėjau, kad nedaug šeimų iš mokyklos, kurioje dirbu, lanko sekmadienio Mišias. Pavyzdžiui, vaikai, kurie jau priėmė Pirmąją Komuniją, norėtų eiti, bet tėvai jų neima". Tačiau jis taip pat aiškina, kad kai sekmadieniais jam teko pakeisti parapijos kunigus, jis "rado atsidavusias bendruomenes ir gerą Mišių lankomumą".
Šiame interviu su CARF fondas pasakoja apie savo pašaukimą, kunigo gyvenimą ir studijų Pamplonoje bei Romoje patirtį.
Kaip priėmėte tikėjimą? Don Tino (Constantino Gargallo) pakrikštijo mane praėjus savaitei po gimimo. Tas pats ispanų kunigas, Opus Dei narys, sutuokė mano tėvus. Mano motina Nensė Teilor (Nancy Taylor) buvo ne katalikė, o protestantė. Ji susipažino su vienu Opus Dei centru Buenos Airėse. Ten ji nusprendė išpažinti katalikų tikėjimą. Tai buvo labai gilus ir drąsus atsivertimas. Mano tėvas Miguelis Mullenas užaugo katalikiškoje šeimoje. Susidūrimas su sunkumais jį subrandino, jis buvo geras žmogus, spinduliuojantis šilumą ir džiaugsmą. Mano šeimoje visada tvyrojo krikščioniška atmosfera, kupina natūralumo.
Kaip atsirado jūsų pašaukimas į kunigystę? Per Didįjį ketvirtadienį La Platos mieste pradėjau suvokti pašaukimą į kunigystę. Per kojų plovimą mano sieloje nuskambėjo kažkas panašaus į Viešpaties pasiūlymą plauti kojas kitiems per Išpažinties sakramentą. Šis nerimas išliko daugelį metų. Jį išsakiau Opus Dei prelatui įvairiais laiškais, taip pat regioniniam vikarui. Apie 2015 m. vėl primygtinai reikalavau; man buvo aišku, kad mano, kaip numirėlio, pašaukimas nėra neužbaigtas dėl to, kad nesu kunigas. Tačiau žmogus stengiasi būti ištikimas pasiūlymams, kurie mus pasiekia iš aukščiau.....
Nuo to Didžiojo ketvirtadienio iki įšventinimo į kunigus teko laukti apie 20 metų. Neturiu nė menkiausio priekaišto dėl to delsimo, nes pašaukimas į Darbą man atnešė tik džiaugsmą.
Studijavote Pamplonoje ir RomaKokia buvo jūsų patirtis? Dėl savo amžiaus ir paskyrimų į Argentiną Navaros universitete baigiau moralinės ir dvasinės teologijos studijas. Turėdamas išskirtinį planą, keliavau tik egzaminų laikotarpiais, kad galėčiau mokytis ir laikyti egzaminus. Man patiko universiteto miestelis ir Teologijos fakulteto atmosfera.
Jis gyveno Colegio Mayor Aralar. Po egzaminų pasinaudojau sporto bazėmis ir žaidžiau futbolą bei tenisą. Ketvirtadieniais tekdavo eiti į miestą valgyti tapų ir mėgautis nuostabiu Pamplonos miestu.
Po studijų Romoje, Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete, įgijau moralinės teologijos daktaro laipsnį. Ten mėgavausi kai kuriais užsiėmimais, reikalingais doktorantūros kreditams gauti. Ypač vertinau buvimą ir dalijimąsi pamokomis kosmopolitinėje aplinkoje. Nepaisant to, kad mano italų kalbos žinios yra elementarios, galėjau lankyti dorybių etikos pamokas, kurias vedė donas Ángel Rodríguez Luño. Puikus mokytojas. Man pasisekė rasti puikų savo disertacijos referentą, urugvajietį kunigą Arturo Bellocqą. Be jo žmogiškųjų savybių, įžvelgiau tvirtą akademinę kompetenciją.
Ar yra kokių nors įsimintinų situacijų, kurias prisimenate iš tų metų? Mano atveju pandemija tam tikra prasme man buvo naudinga. Galėjau susitelkti į daktaro disertaciją ir neatidėliotiną pasirengimą kunigystei. Kita vertus, mano įšventinimas į kunigus įvyko 2020 m. rugsėjį. Eugenijaus bažnyčios (Roma) presbiterijoje buvo pilna kunigų su kaukėmis, saugiu atstumu. Net kardinolas Pietro Parolinas, kuris mus įšventino, ir net mūsų prelatas don Fernando Ocárizas.
Skrydžiai iš Amerikos buvo visiškai atšaukti. Dėl šios priežasties mes, diakonai iš Amerikos, turėjome aukoti Viešpačiui už savo artimųjų nebuvimą. Tai buvo liūdesio pastaba dangiškame kontekste.
Kokie buvo įsimintiniausi jūsų kunigystės momentai? Pirmuosius savo kunigystės mėnesius praleidau Madride. Pagrindinė man paskirta pastoracinė užduotis buvo pakeisti Don Felipę, kunigą, dirbusį klebonijoje prie Opus DeiJis buvo paguldytas į ligoninę dėl infekcijos. Tris kartus per savaitę jis padėdavo Alkorkono Šv. Chosemarijos parapijoje. Ten jis celebravo vienas iš sekmadienio mišių ir daug valandų praleido išpažintyje.
Netrukus po savo atvykimo iš žiniasklaidos sužinojau, kad į parapijos kunigą doną Chavjerą Kontrerasą buvo pasikėsinta. Ankstyvą rytą jį nustebino maždaug 25 metų vyras, išėjęs iš proto ir mosuodamas peiliu. Jis pasakė jam, kad ketina jį nužudyti, ir maždaug penkias minutes jiedu kovėsi rankomis.
Dievo ir Don Chaviero žmogiškosios bei dvasinės stiprybės dėka jis patyrė tik tris durtines žaizdas. Buvau sukrėstas, nes tos dienos popietę, kai jis buvo išlaisvintas, parapijos kunigas aukojo šventąsias Mišias. Jis buvo ne trisdešimtmetis, o septyniasdešimtmetis. Homilijoje jis parapijiečiams sakė, kad iš visos širdies atleido savo užpuolikui. Jis stovėjo šalia filmo "Didysis 2 Torino" herojaus.
Dar vienas nepaprastas momentas buvo, kai tarnavau vidurinės mokyklos mokiniams Fuenllanos mokykloje. Prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau matydamas ir mergaičių pasitikėjimą kunigu, ir savo paties džiaugsmą teikiant Susitaikinimo sakramentą. Tiesą sakant, pilkiausios dienos man buvo tos, kai niekas neatėjo išpažinties ir valandos užsitęsdavo.
- Kaip manote, ko reikia kunigui, kad jis galėtų įveikti daugybę iššūkių ir pavojų? Esu įšventintas tik kelerius metus, bet manau, kad kunigas turi puoselėti draugystę su Kristumi per maldą. Jam taip pat reikia remtis Eucharistija; sunkiomis akimirkomis joje ieškoti stiprybės ir paguodos.
Turime tokių pat silpnybių kaip ir bet kuris kitas žmogus. Manau, kad apsispręsti turėti dvasinį palydėjimą yra labai išmintinga, nes mums, kunigams, taip pat reikia išklausymo, supratimo ir padrąsinimo.
Taip pat manau, kad naudinga investuoti į doktrininį ir moralinį ugdymą. Nuo gero skaitymo iki paskaitos aktualia teologine tema žiūrėjimo. Taip pat norėčiau pridurti, kad man labai patinka susitikimai su kitais kunigais. Mendosoje vyskupija organizuoja bendrus dvasininkų susitikimus, kuriuose ugdoma kunigų brolystė. Kažką panašaus kartą per mėnesį rengiame ir Guaymalleno dekanate. Galima stebėtis geru daugelio kunigų gyvenimu.
- Ar norėtumėte ką nors pasakyti CARF fondo geradariams? Jūs padedate kurti Jėzaus Kristaus kunigus. Tai neįkainojama. Dievas nepamirš to ir jūs niekada nesigailėsite.
