Jesús Meleán yra klierikas iš Cabimas vyskupijos Venesueloje.
Jo šeimoje, nors ji yra katalikiška, mažai kas yra įsipareigojęs: dauguma reguliariai nelanko bažnyčios. Jėzus taip pat priklausė šiai daugumai, jis dalyvaudavo tik tada, kai būdavo mišios už mirusį giminaitį arba gimtadienio padėkos šventė.
Išgyvenęs Venesuelos programos "Susitikimai su šeima", skirtos jaunimui ir šeimai, programą, jis pajuto, kad Dievas jį kviečia keisti savo gyvenimą, ieškoti Jo ir susitikti su kiekvienu savo šeimos nariu per Dievo meilę.
"Nuo tos akimirkos pradėjau įsipareigoti bažnyčiai ir pamažu, pats to nesuprasdamas, ėmiau vykdyti įsipareigojimus ir tarnauti Dievui visais įmanomais būdais. Tuo pat metu baiginėjau universitetą, daug metų susitikinėjau ir turėjau rimtų planų susituokti.
Baigiau universitetines studijas, įgijau socialinės komunikacijos diplomą ir iš karto pradėjau dirbti regioninėje televizijoje, kur man puikiai sekėsi nuo pat pirmos akimirkos, tapau pagrindinės žinių laidos vedėju.
Savo apaštalavimo grupėje buvau išrinktas programos, kurioje gyvenau, regioniniu koordinatoriumi. Tai paskatino mane prisiimti įsipareigojimų Dievo tarnystėje, kurie man patiko ir mane tenkino. Būtent tai mane paskatino imtis daugiau tarnystės savo parapijoje, ir taip, kad iš darbo atvykdavau į parapiją ir eidavau namo vienas miegoti. Nors dėl to pavargdavau, man tai netrukdė: norėjau tarnauti vis labiau ir labiau.
Tada pradėjau jausti, kad man kažko trūksta, kad dariau viską, kas man patiko, bet jaučiau, kad Dievas nori iš manęs daugiau, kad galiu duoti daugiau.
Tuo metu jaučiau, kad mano darbas manęs visiškai netenkina, tik galvojau apie tai, kad galėčiau išeiti ir tarnauti bažnyčioje. Pradėjau turėti problemų dėl pažinčių, kuriose nesijaučiau pilnavertis, kilo daug problemų, kurios baigėsi santykių nutraukimu.
Visa tai paskatino mane paklausti savęs, ko Dievas iš tikrųjų nori iš manęs. Padedamas savo dvasinio vadovo, pradėjau savo atpažinimo procesą, ir kuo labiau gilinausi į save, tuo labiau jaučiau, kad Dievas mane kviečia į kažką didingo, kviečia viską atiduoti, viską palikti Jam.
Vien mintis apie tai mane pripildė baimės, nuogąstavimų, neigimo, dėl to visiškai ignoravau viską, ką jaučiau, norėjau užsimerkti prieš viską, kas vyko aplink mane.
Dėl to patyriau dvasinį sausumą, bažnyčioje jaučiausi blogai, susiskaldžiusi, tuo metu ieškodama vietos, kur jausčiausi gerai, priėmiau sprendimą išeiti iš darbo ir susirasti kitą, kuriame išbuvau tik mėnesį ir vėl išėjau iš darbo.
Tai buvo net per Sekminių vigiliją, kai adoracijos metu savo maldoje prašiau Dievo atleisti, kad apsimečiau kurčia, kad apsimečiau gyvenanti atsukusi Jam nugarą.
Tą akimirką vėl pajutau viską, ko jau seniai nejaučiau, tą kvietimą širdyje, tą balsą, kuris man sakė: "Ateik ir sek paskui mane!" Tą akimirką atsistojau ir pasakiau: "Taip, noriu pradėti seminarijos procesą, nes jaučiuosi pašauktas šiam pašaukimui.
Nuo tos akimirkos prasidėjo procesas su mano šeima. Jiems nebuvo lengva priimti mano sprendimą, bet Dievas mokėjo pastatyti į mano kelią žmones, kurie suteikė man jėgų tą akimirką, kurią gyvenau, ir palietė jų širdis, kad jie galėtų priimti mano sprendimą.
Studijavau filosofiją Marakaibo arkivyskupijos seminarijoje Venesueloje, o kai pradėjau teologijos studijas, mano vyskupas nusprendė, kad dėl savo formacijos turėčiau baigti studijas čia, Ispanijoje, konkrečiai Bidasoa tarptautinėje seminarijoje ir Navaros universitete.
Susidūrus su šia situacija reikėjo atnaujinti savo "taip", visiškai atsiskirti nuo šeimos ir pradėti naują nuotykį, tačiau neabejoju, kad Dievas šioje pasaulio pusėje man buvo paruošęs didžių dalykų.
