Šis jaunas seminaristas svajoja tapti misionieriumi. Jis užaugo didelėje ir kuklioje šeimoje, jauniausias iš šešių brolių ir seserų. Nuo mažens Lukas patyrė ypatingą pašaukimą į katalikų tikėjimą, įkvėptas Gailestingumo misionierių, Kalkutos Motinos Teresės seserų, pavyzdžio.
Lukas yra Romoje (2025 m.), Romos universitete studijuoja teologiją pirmaisiais metais. Popiežiškasis Šventojo Kryžiaus universitetaskaip kunigystės formacijos dalį, nes CARF fondas jam skyrė dalinę stipendiją.
Jo istorija atspindi gilią meilę Dievui, atsidavimą evangelizavimo misijai ir gyvenimą, paženklintą dėkingumu jį priėmusiai dvasinei bendruomenei.
Urugvajus yra labiausiai ateistinė ir sekuliarizuota Lotynų Amerikos šalis. Čia labai paplitusi masonerija, galioja daug įstatymų, kurie pagal krikščionių tikėjimą yra amoralūs, pavyzdžiui, susiję su abortais, marihuanos vartojimu ir LGBTQ+ teisėmis.
"Nepaisant visko, yra daugybė žmonių, kurie tiki Dievą, net jei ir nepraktikuoja savo tikėjimo. Bažnyčios vis labiau tuštėja. Žmonės krikštija vaikus tik iš tradicijos, "nes taip daro", bet ne visiškai suvokdami sakramentą. Be to, iš įpročio jie siunčia savo vaikus į katechezę pirmajai komunijai, o priėmę sakramentą negrįžta į bažnyčią. Tačiau, ačiū Dievui, mūsų klebonai atlieka didelį evangelizacijos darbą, kad Dievas, kuris yra tik meilė ir gailestingumas, būtų pažįstamas. Mano šeima taip pat yra katalikė tik pagal tradiciją, bet, ačiū Dievui, leidžiuosi Jo pasiekiamas", - pasakoja Lukas.
"Netoli mano namų įsikūrusios Gailestingumo misionierės, Kalkutos Motinos Teresės seserys. Jos turi namus AIDS sergantiems ligoniams, lanko kaimynystėje gyvenančias šeimas, veda katechezes vaikams, dalina komuniją ligoniams ir pagyvenusiems žmonėms ir daro daug kitų dalykų". Jo motina eidavo į prieššventines sekmadienio Mišias seserų koplyčioje, o kadangi Lukas buvo labai prie jos prisirišęs, jis ją lydėdavo. "Nors man buvo labai nuobodu, man patiko stebėti ir dalyvauti liturgijoje, stebėjau viską, kas vyksta, ypač tai, ką daro kunigas", - pasakoja Lukas.
Praėjus beveik metams po pirmosios komunijos, kai jai buvo 11 metų, atsirado nauja sesuo. "Ji įkūrė misionierišką vaikų grupę, vadinome save mažaisiais šventojo rožinio misionieriais.
Po tam tikro formacijos laikotarpio jis meldėsi pasišventimu Nekaltajai Marijos Širdžiai, kurį kasmet atnaujindavo. Šiuo pasišventimu jis pažadėjo daugiausia du dalykus: kiekvieną sekmadienį eiti į Mišias ir kasdien melstis šventąjį rožinį. Jo šūkis buvo "Viskas dėl Jėzaus per Mariją". Ir šiuos dalykus iš tiesų stengėsi įgyvendinti, kun. ŠVENTOJI MISIJA ir šventąjį rožinį. "Manau, kad be šio pasirengimo man būtų buvę sunkiau gyventi ir priimti savo pašaukimą.
Jų, kaip misionierių, veikla iš esmės buvo seserų ugdymas ir misija skelbti, kaip svarbu melstis rožinį, ypač šeimoje. Jie tai darė kiekvieną sekmadienį, eidami į Mišias, kartu melsdamiesi rožinį ir nešdamiesi Švenčiausiosios Širdies atvaizdą. "Atvaizdą palikdavo vienoje šeimoje, kur kartu melsdavosi, o kitą sekmadienį jo ieškodavo ir nunešdavo kitai šeimai ir t. t.".
Būtent čia gimė ir suklestėjo jo didžiausias troškimas - būti misionieriumi. Ne tik dėl to, kad priklausė šiai nuostabiai grupei, bet ir dėl puikaus seserų pavyzdžio. Jam buvo labai gražu matyti, kaip pašvęstosios moterys viską palieka, vyksta į vietas, esančias toli nuo jų šeimų, su kita kultūra, kalba ir t. t., ir tampa "urugvajietėmis" vien dėl Jėzaus meilės, kad numalšintų sielų meilės troškulį.
Jėzaus Aukščiausiojo Kunigo darbo kunigai, bendruomenė, kuriai jis šiandien priklauso, tris dienas per savaitę švęsdavo Šventąją Eucharistiją už Motinos Teresės seserys. Aš juos pažinojau, bet nepalaikau jokių santykių, išskyrus tai, kad juos matydavau ir sveikindavausi.
Marijos Šeimos apaštalines seseris (bendruomenė, susijusi su kunigiškuoju darbu) pažinojau iš matymo vyskupijos šventinėse mišiose, kur jos dažnai giedodavo ar darydavo gėlių liturgijai, tačiau, kaip ir su kunigais, neturėjau su jomis jokio ryšio.
Motinos Teresės seserys, matydamos savo parapijos realybę, kur Lukas buvo vienintelis jaunuolis, ir žinodamos, kad Marijos šeimoje yra gera grupė jaunuolių iš įvairių parapijų, pakvietė jį vykti ir tapti grupės nariu. "Nenorėjau važiuoti, todėl atsisakiau, bet sesuo nepasidavė ir visus metus primygtinai reikalavo, kad važiuočiau. Kad ji paliktų mane ramybėje, sutikau, norėjau nuvykti tik vieną kartą, duoti seseriai paragauti ir niekada nebegrįžti, bet Viešpaties keliai kitokie nei mūsų", - pasakoja Lukas.
2014 m. pradžioje jis pasiteiravo vieno iš kunigų, ar būtų galima dalyvauti bendruomenės organizuojamoje vasaros stovykloje sausio pabaigoje, ir kunigas mielai sutiko.
Lukas nepažino bendruomenės, nieko nežinojo apie dvasingumą ar apaštalavimą, bet jau pirmąją stovyklos dieną širdyje suprato, kad tai bendruomenė, kurioje Dievas jo nori. "Tai buvo mano vieta pasaulyje, man tai buvo toks didelis tikrumas, kad niekas niekada negalėjo jo iš manęs atimti. Planavau niekada nebegrįžti, bet po tos pirmosios patirties stovykloje nepraleidau nė vienos jų veiklos, man tai buvo svarbiausias ir gražiausias dalykas, koks tik galėjo man nutikti."
2016-aisiais, Gailestingumo metais, netoli jų vidurinės mokyklos yra nacionalinė Trisdešimt trijų Mergelės, Urugvajaus globėjos, šventovė. Ten jiems teko malonė turėti šventąsias duris. "Aš beveik niekada neidavau į katedrą, kad pasinaudočiau malone plenariniai atlaidaiTačiau kartą, apvaizdos dėka, baigęs vidurinę mokyklą, sutikau Marijos Šeimos seserį, kuri taip pat yra mano sutvirtinimo globėja, ir, šiek tiek su ja pasikalbėjusi, ji paskatino mane pasinaudoti galimybe gauti visuotinius atlaidus.
Vieno iš šių apsilankymų katedroje metu jis atsiklaupė priešais Dievo Motinos statulą ir paprašė jos pasakyti, kokia yra jos Sūnaus valia jam. Tą akimirką bazilikoje ėmė skambėti giesmė, kuri Lukui buvo atsakymas į jo klausimą.
Daina skamba maždaug taip; "Noriu kristi į žemę ir mirti, kitaip liksiu vienas, esu kviečio grūdas, noriu duoti daug vaisių, noriu būti tavo liudytojas pasauliui. Jei mylėsiu savo gyvybę, ją prarasiu, jei atiduosiu savo gyvybę, ją laimėsiu, kur esi Tu, Jėzau, ten esu ir aš, seku paskui Tave, esu Tavo tarnas". Ši giesmė Lukui buvo aiškus atsakymas į jo klausimą, kad jis turi visiškai atiduoti savo gyvenimą Viešpačiui, kad iš tiesų jį laimėtų ir taptų Jėzaus misionieriumi.
2018 m. pradžioje Lukas pasikalbėjo su asmeniu, atsakingu už misiją Urugvajuje, ir paklausė, ar galėtų praleisti šiek tiek laiko įžvalgose ir misijoje su bendruomene. 2018 m. kovo mėnesį, būdamas 18 metų, jis pradėjo gyventi su misionieriais.
Po misijų ir įžvalgų Urugvajuje 2019 m. rugsėjį jis išvyko į Romą, kur pradėjo savo formaciją Jėzaus Aukščiausiojo Kunigo darbuose. Šiuo metu jis studijuoja teologiją Šventojo Kryžiaus universitete pirmame kurse, dėl ko labai džiaugiasi ir yra dėkingas už šią galimybę.
"Šiandien vis dar galiu pasakyti tai, ką sakiau ir prieš dešimt metų, kad esu įsitikinęs, jog tai yra bendruomenė, į kurią Dievas mane kviečia, "mano vieta pasaulyje", ir būtent šioje dvasinėje šeimoje noriu ir trokštu atiduoti savo gyvenimą, skelbti Dievo ir Švenčiausiosios Mergelės meilę ir būti Kristaus misionieriumi", - sako Lucas.
"Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems CARF fondo geradariams už paramą, kurios dėka daugybė klierikų, kunigų, vienuolių vyrų ir moterų turi galimybę gauti gerą ir orų ugdymą. Šia pagalba jūs prisidedate prie to, kad Bažnyčia pasaulyje būtų vis gyvesnė ir vaisingesnė".
Jis pažadėjo melstis už jų ketinimus, šeimas ir poreikius, taip išreikšdamas savo dėkingumą už tokį gražų ir didelį palaikymą. Jis taip pat prašo jų melstis už jį ir jo pašaukimą. "Tegul Dievas jums šimteriopai atlygina ir tegul mūsų dangiškoji Motina visada jus saugo!"
Gerardo Ferrara
Baigė istorijos ir politikos mokslų studijas, specializacija - Artimieji Rytai.
Atsakingas už Šventojo Kryžiaus universiteto Romoje studentus.
