Rosembergas Augusto Franco Barrera yra Santa Rosa de Lima vyskupijos Gvatemaloje klierikas.
"Praėjo penkeri metai nuo tada, kai įstojau į seminariją savo šalyje, gerai prisimenu, kad prieš įstodamas išgyvenau daugybę abejonių. Dirbau mokykloje pradinių klasių mokytoju, tačiau nenustojau lankyti Mišių ir jaunimo grupės. Vieną dieną, kai lankiau Švenčiausiąjį Sakramentą, lauke sutikau savo buvusį anglų kalbos mokytoją, jis labai nustebo, kad einu į Bažnyčią, vargšas žmogus, gal aš buvau toks blogas, kad jam atrodė keista, jog einu pas Jėzų.
Šis mokytojas manęs paklausė: "Ką jūs sakote Jėzui maldoje?" Aš jam labai sutrikęs atsakiau: "Nieko, nežinau, ką Jam sakyti, tiesiog Jį matau." Jis man atsakė: "Pasakyk Jam, Jėzau, padėk man dar labiau Tave įsimylėti". Nuo tos dienos mano malda visada prasideda ir baigiasi taip. Tai padėjo man aiškiau išgirsti Dievo kvietimą.
Laikas bėgo ir per Facebook parašiau savo parapijos kunigui apie tai, ką pradėjau jausti ir ko aiškiai nemačiau, ir taip gimė mano pašaukimo palydėjimas, nuo vaikystės aiškiai jaučiau šį pašaukimą, net vaidinau, kad švenčiu Mišias, bet maniau, kad tai vaikiška iliuzija, bet Viešpats man buvo viską paruošęs.
2015 m. įstojau į Nacionalinę Didžiąją Mergelės Marijos Ėmimo į dangų seminariją, kur pradėjau savo formaciją. Turiu pasakyti, kad esu labai dėkingas savo mamai, nes būtent ji mane nuo mažens priartino prie Dievo. Joje mačiau ir visada matysiu didžiulę meilę, kurią man dovanoja Dievas, nes ji visada atsidavė Jam. Prisimenu pirmąją malonę, kurią Dievas man suteikė dar besimokant seminarijoje, kad mano tėvas galėtų mylėti katalikų tikėjimą ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
2018 m. baigiau filosofijos studijas ir būtent šiais metais vyskupas pakvietė mane studijuoti Navaros universitete ir mokytis CIE Bidasoa. Neneigsiu, kad iš pradžių labai išsigandau minties palikti savo šeimą ir šalį, todėl galvojau, kad geriau pasakyti "ne", tačiau šiame kvietime įžvelgiau Dievo kvietimą labiau pasitikėti Jo planais ir mažiau savaisiais, todėl vyskupui pasakiau "taip".
Kaip sakoma Evangelijoje: "Kam daug duota, iš to daug reikalaujama", ir su tokiu įsitikinimu aš atėjau, bet visų pirma mano širdyje visada buvo didelis šventumo troškimas. Žinoma, nesu šventasis, man dar reikia nueiti ilgą kelią, bet čia, namuose, Bidasuose, mums visada primenama, kad šventuoju galima tapti ir iš paprastų žmonių. Būdamas čia jaučiuosi labai mylimas. Savo brolių veiduose matau Bažnyčios turtingumą, kuriam atstovauja mano broliai, matau Bažnyčios visuotinumą, o geradarių paramoje - šventosios Dievo tautos meilę ir meilę, tai mane motyvuoja ir toliau dosniau atsiliepti Viešpačiui."
