"Mano vardas yra Paweł Piotr Labuda ir esu Gdansko arkivyskupijos lenkų kunigas, įšventintas 2015 m. Užaugau katalikiškoje šeimoje, kur tikėjimas buvo stipriai praktikuojamas. Mano tėvas dirba automobilių mechaniku, o mama dėsto tikybą pradinėje mokykloje. Taip pat turiu jaunesnį brolį ir seserį. Mano tėvai vaikystėje ir paauglystėje priklausė bažnytiniam šeimų judėjimui, buvo ir tebėra labai įsitraukę į parapijos gyvenimą. Galiu pasakyti, kad juose gavau didelę Dievo dovaną, nes iš ten - iš šeimos, iš tėvų ir senelių tikėjimo bei jų maldų dėka - gimė mano kunigiškasis pašaukimas.

Po Pirmosios Komunijos buvau ministrantas savo gimtojoje parapijoje, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo parapijoje Pruszcz Gdański, netoli Gdansko, ir ten tarnavau apie dešimt metų, kol buvau priimtas į seminariją. Tai suteikė man dar vieną galimybę gilinti tikėjimą, nes ministranto tarnystė neapsiribojo vien tarnavimu per Mišias, bet apėmė ir kitą parapijos veiklą. Tada, būdamas paauglys, taip pat turėjau galimybę dalyvauti parapijoje susikūrusios jaunimo bendruomenės susitikimuose. Tai leido man labai atidžiai stebėti kunigų gyvenimą. Su dėkingumu turiu pripažinti, kad gimtojoje parapijoje pažįstami kunigai man visada rodė gerą kunigystės pavyzdį. Jų kunigiškojo gyvenimo būdas (dalyvavimas parapijos gyvenime, artumas žmonėms, bet, svarbiausia, gilus tikėjimas) taip pat padarė didelę įtaką mano apsisprendimui stoti į seminariją.

Be "religinės" veiklos, mano paauglystės gyvenimas taip pat sukosi apie muziką. Kadangi mano mama šiek tiek grojo pianinu, šią aistrą ji man pradėjo perteikti jau būdama 6-7 metų. Vėlesniais metais šis mano pomėgis plėtėsi ir būdamas 13 metų nusprendžiau lankyti Gdansko muzikos mokyklą, kuri buvo savotiška vakarinė arba naktinė mokykla: baigęs pamokas gimtojo miesto mokykloje, išvykau ten mokytis groti gitara ir fortepijonu (taip pat domėjausi vargonais ir savo parapijos kunigo dėka turėjau galimybę praktikuotis bažnyčioje). Po kurio laiko pasirodė pirmieji laimėjimai, taip pat ir nacionaliniu mastu. Mokytojo dėka galėjau dalyvauti daugybėje muzikos kursų ir konkursų, kuriuose ne tik varžydavausi, bet ir visada galėjau sutikti žmonių, turinčių tokį patį pomėgį. Susidomėjimas muzika taip išaugo, kad pradėjau planuoti savo gyvenimą, susiedamas savo ateitį būtent su šia veikla. Netgi svajojau tapti dirigentu. Ir tą akimirką Dievas ėmė viską keisti. ....

Likus metams iki vidurinės mokyklos baigimo, kai man buvo apie 18 metų, tarsi išgirdau Dievo balsą, kviečiantį atrasti pašaukimą į kunigystę. Iš pradžių reagavau ryžtingai atmesdamas šią galimybę savo samprotavimais; tiesą sakant, buvau viską suplanavęs ir mano paties suplanuota ateitis atrodė labai tinkama. Tačiau, užuot išnykęs, šis balsas tapo vis garsesnis, kad buvo neįmanoma apsimesti jo negirdinčiu. Žinojau, kad stoti į seminariją reiškia atsisakyti visko, visko, ką buvau suplanavęs. Nusprendžiau pasikalbėti su kunigu, kuris, prieš daugelį metų taip pat buvęs muzikantas, padrąsino mane atidžiai įsiklausyti į tą balsą ir įžvelgti, iš kur jis sklinda. Nesileisdamas į detales... galiausiai, po kelių mėnesių, nusprendžiau pateikti prašymą priimti į Gdansko kunigų seminariją.

Mano seminarijos laikas (tada jis truko šešerius metus) buvo nuolatinis Dievo meilės man atradimas. Be filosofijos ir teologijos studijų, turėjau galimybę geriau pažinti save ir plėtoti santykį su Jėzumi. Kiekvieną dieną mūsų seminarija suteikdavo mums galimybę dalyvauti Švenčiausiojo Sakramento adoracijos valandėlėje, kuri daugeliui iš mūsų buvo labai svarbi. Be to, dalyvavome įvairiose vyskupijos ir parapijų veiklose, siekdami būsimos pastoracinės tarnybos (ligoninės, piligriminės kelionės, neįgaliųjų priežiūra, mokyklos, pastoracinis darbas įvairiose bendruomenėse, slaugos namai ir t. t.). Tačiau ir vėlesniame kunigiškame gyvenime netrūko sunkių ir tikrai sunkių akimirkų. Per formaciją kiekvienas klierikas turėjo pasirinkti veiklą, kurioje dalyvautų, o aš priklausiau pašaukimo muzikos grupei. Su grupele klierikų ir savo prefektu lankėme savo vyskupijos parapijas, vedėme Mišias ir prašėme melstis už mus ir naujus pašaukimus. Taip Dievas sutvarkė, kad galėjau panaudoti tai, ko buvau išmokęs anksčiau.

Po 2015 m. gegužės 23 d. įvykusių kunigystės šventimų vyskupas išsiuntė mane į Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Aleksandrijos Šv.Kotrynos Aleksandrietės parapiją Redoje, miestelyje, esančiame maždaug už dvidešimties kilometrų nuo Baltijos jūros. Ten dirbau trejus metus, ypatingą dėmesį skirdamas jaunimui. Pastoracinės veiklos buvo tikrai daug, o tai atnešė daug nuovargio, bet kartu ir džiaugsmo, kuris viską atlygino. Po trejų metų tarnybos ten vyskupas paprašė manęs vykti studijuoti į Romą. Taigi 2018 m. spalį pradėjau studijas Popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto Kanonų teisės fakultete. 2021 m. birželį įgijau kanonų teisės licenciato laipsnį, o dabar esu doktorantūros cikle. Be to, taip pat nuo 2021 m. pradėjau lankyti Romos Rotos tribunolo studijas.

Turiu pripažinti, kad studijos nėra lengvos. Tačiau, kita vertus, jos man teikia daug džiaugsmo, nes galiu gilintis į Bažnyčios slėpinį, į jos Magisteriumą, galvodamas apie būsimą darbą po studijų. Studijos Šventojo Kryžiaus universitete yra nuostabi patirtis, nes mes, studentai, jaučiamės laukiami, ir tai neabejotinai daro didelę įtaką mūsų formavimuisi. Mūsų dėstytojai ir visas universiteto personalas visada yra mūsų paslaugoms. Studijos Romoje atveria ir daug kitų galimybių: galima pažinti Bažnyčią įvairiais aspektais ir jos visuotinumą, užmegzti naujus santykius su kitais žmonėmis ir, svarbiausia, nepaisant to, kad nedalyvauji pastoracinėje tarnystėje kaip anksčiau, visada gali gilinti savo ryšį su Dievu.

Be akademinės tikrovės, buvimas Romoje man reiškia dalyvavimą ir kitose tikrovėse. Kasdien turiu galimybę švęsti Eucharistiją seserų namuose, taip pat stebiu neokatechumenų bendruomenę vienoje iš Romos parapijų, o kartais, laisvu nuo paskaitų laiku, einu padėti į kurią nors parapiją ar užsiimu kita pastoracine veikla. Laisvalaikiu taip pat galiu užsiimti savo pomėgiais. Mėgstu vykti į keliones, ypač į kalnus, o Italija man suteikia tokią galimybę. Būna, kad vasarą su studentais iš savo parapijos Lenkijoje (kur anksčiau dirbau) kartu kopiame į Dolomitus. Be to, mane visada lydės domėjimasis muzika. Tiesa, jau daugelį metų nesipraktikuoju ir negaliu groti tiek daug, kiek anksčiau, tačiau žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos nelaikau to laiko iššvaistytu. Muzikos studijos, kasdien po porą valandų praktikuojantis, padėjo man išsiugdyti keletą svarbių įpročių (pavyzdžiui, atkaklumo, susikaupimo ir kt.), kurie man padeda studijuoti iki šiol. Dievas visa tai buvo numatęs savo plane.

Galiausiai norėčiau trumpai užsiminti apie dabartinę Bažnyčios padėtį mano šalyje. Tiesa, kad, kaip jau rašiau, Lenkijoje tebėra daug religingumo ir pamaldumo, ir tai pastebima tiek šeimų, tiek parapijų gyvenime. Manau, kad pas mus bažnyčiose vis dar yra daugiau žmonių nei kitose Europos šalyse. Tačiau tai nėra ir negali būti vienintelis religingumą lemiantis veiksnys, nes šiais laikais religingumas taip pat patiria daug pokyčių. Lenkija, deja, nėra tokia katalikiška, kokia buvo anksčiau. Nors dabar yra daug žmonių ir šeimų, kurie savo vaikus auklėja teisingame tikėjime, tačiau tai nėra tas pats, kas buvo prieš 20-30 metų. Turime melstis, nes ir čia mažėja pašaukimų į kunigus. Visuomenė sparčiai keičiasi (kaip ir visur), taip pat ir Lenkijos Bažnyčia artimiausiais metais turės labiau išmokti dialogo su žmonėmis, kuriems religinės vertybės ne visada tokios aktualios.

Tikiu, kad šioje veikloje negalime nepastebėti neįkainojamos visų, kurie prisideda prie kunigų, kuriems ateityje teks susidurti su šiuo iššūkiu, ugdymo, pagalbos svarbos.".