Julio César Morillo yra 33 metų amžiaus klierikas iš Cabimas vyskupijos Venesueloje. Jis yra vyriausias iš dviejų brolių, kilusių iš kuklios šeimos.
"Nuo mažens sulaukiau daug dėmesio iš savo šeimos, nes pirmuosius gyvenimo metus augau pas senelius jų kaime.
Paskui išvykau gyventi pas tėvus į miestą, ir tas pasikeitimas buvo labai sunkus, nes buvo nedaug akimirkų, kai galėjome būti ramūs. Mano tėvai nelabai suprato vienas kitą, o kai man buvo maždaug 15 metų, situacija buvo tokia sunki, kad net galvojau apie išėjimą iš namų, bet tuo metu tėvai išsiskyrė ir aš likau gyventi su seserimi ir mama.
Nuo to amžiaus turėjau prisiimti tam tikrą atsakomybę namuose ir išsikelti sau įvairius tikslus, dėl kurių teko sutelkti dėmesį į tai, kad juos pasiekčiau sunkiai dirbdamas, atsidavęs ir dėdamas daug pastangų. Aš taip suplanavau, ko noriu savo gyvenime, ir laikiausi šio plano, kol jį įgyvendinau.
Pasirinkau studijuoti inžineriją, nes man patinka skaičiai, todėl mano svajonės buvo baigti studijas ir tapti inžinieriumi, kad galėčiau ne tik dirbti šioje srityje, bet ir dėstyti universitete.
Kalbant apie mano pašaukimą, turiu pasakyti, kad kiekvienas turi savo istoriją ir Viešpaties kvietimą sekti Juo priima savaip. Mano atveju nuo pat jaunystės priklausiau įvairiems judėjimams ir apaštališkosioms grupėms savo šalies Bažnyčioje, pavyzdžiui, Jovenmisión, Pastoral Juvenil, Cursillos de Cristiandad, Legión de María ir ypač vienai iš jų, Encuentros Familiares de Venezuela, kurioje kelerius metus tarnavau Dievui.
Įdomu tai, kad šiame judėjime daugiausia dėmesio skiriama šeimai ir asmeniniam įsipareigojimui sukurti būsimą šeimą. Mano gyvenimo projektas buvo orientuotas į šį kelią, o savo profesiniame projekte visada jaučiau Dievo buvimą, todėl tikėjau, kad Dievas taip pat to nori man.
Baigiau naftos inžinerijos studijas ir praktikavau šioje srityje bei dirbau universiteto profesoriumi. Buvau savo profesinio projekto viršūnėje: mano šeima buvo labai patenkinta iki šiol pasiektais rezultatais, o draugai šiek tiek žavėjosi mano pasiekimais tokiame jauname amžiuje.
Maniau, kad tai bus tas dalykas, kuris padarys mane visiškai laimingą, bet iš tikrųjų taip nebuvo. Jaučiausi šiek tiek tuščia. Jaučiausi šiek tiek tuščia, taip pat jaučiau, kad esu pašaukta kažkam kitam, todėl turėjau susitelkti, kad tai atrasčiau.
Supratimas, kad mano projektas žlugo, nors iki tol buvau pasiekęs sėkmės, buvo nemažas smūgis, ir tada pradėjau ieškoti, o padedamas savo dvasinio vadovo, pradėjau nuo apsisprendimo palikti savo ateitį Dievo rankose ir leisti, kad mano gyvenime vyktų Jo valia.
Tą akimirką supratau, kad, nors ir buvau parengusi savo planą, niekada jo nepateikiau Dievui apsvarstyti, ar Jis iš tiesų to nori, o tik savo maldoje prašiau pagalbos jį įgyvendinti, ir jaučiu, kad Dievas leido man jį įgyvendinti.
Nuo tos akimirkos prasidėjo įvairūs įvykiai, kuriuose aiškiai mačiau, kad Viešpats prašo manęs visiškai save atiduoti, kad galėčiau sekti paskui Jį: palikti darbą, profesiją, studijas ir net šeimą, kuri iš pradžių tam nepritarė.
. Akivaizdu, kad jie nesuprato, kokias permainas reikštų palikti viską, ką buvau sukaupęs per daugelį metų, ir žengti nauju keliu. Kai kurie tai laikė mano nesubrendimo ar sumišimo požymiu, ir netgi jaučiau, kad jie į mane žiūri su gailesčiu ir nusivylimu.
Ten prisiminiau puikią šv. Jono Bosko frazę, kuri padėjo man labiau pasitikėti Dievu to, ką patyriau, akivaizdoje: "Kai reikia sekti pašaukimu, reikia būti pasirengusiam paaukoti viską". Tada priėmiau sprendimą leistis į šį pašaukimo nuotykį, ir Dievas pamažu ėmėsi viską sudėlioti į savo vietas, lydėdamas mano šeimą ir užpildydamas mano paliktą vietą joje.
Pajutau Dievo gailestingumą, kuris mane pašaukė, todėl prieš kiek daugiau nei šešerius metus pradėjau savo formaciją, kurioje esu labai laimingas matydamas, kad svajonė, kurią Dievas turėjo man, pildosi, nepaisant mano silpnybių.
