"Esu Iván Bravo Calvimontes, 37 metų vyskupijos kunigas iš La Paso (Bolivija).
Dėkoju Dievui už tai, kad esu krikščionis, visų pirma už tai, kad pažįstu tikėjimą, kuris man buvo perduotas paprastu būdu mano šeimoje. Esu kilęs iš čiabuvių, mano tėvai yra kečujų kilmės, motina iš provincijos tarp Potosio ir Chuquisaca, o tėvas - iš Sukrės. Dėl šeimyninės padėties mano tėvai turėjo iš kaimo persikelti į miestą, ten jie susipažino, o jų darbas buvo paprastas, nes mokytis mokykloje jie visai negalėjo.
Tėvas išmoko siuvėjo amato, o mama dirbo valytoja. Esame keturi broliai ir seserys, o aš esu jauniausias. Ekonominė padėtis ir šeimos gyvenimas nebuvo lengvi, iki šiol mano šeima neturi nuosavo namo, vyresnieji broliai ir seserys mokėsi ir sukūrė savo šeimas, tėvas mirė prieš dvejus metus.
Šeimoje tikėjimą išgyvenome paprastai, todėl sekmadieniais dalyvaudavome mišiose, kai man buvo 13 metų, ėmiausi iniciatyvos ruoštis pirmajai komunijai, kuri, išstudijavus katekizmą, padėjo man labiau atrasti Viešpatį, todėl kreipiausi į Bažnyčią, kurioje eidavome į mišias miesto centre, pranešimuose jie pakvietė mane į erdvę, vadinamą oratorija, kad galėčiau padėti laisvalaikiu, taip pat atsižvelgė į tai, kad tai buvo asmeninio ir bendruomenės poilsio erdvė.
Po dvejų metų išėjau, nes namuose buvo daug darbo, bet jaučiau didelę tuštumą ir, susiorganizavęs savo laiką, nuėjau į kaimyninę parapiją, kur kunigas mane priėmė ir paskyrė pirmosios Komunijos vaikų katechetu bei ministrantu. Tai buvo gražus jaunystės laikotarpis, nors turėjau gerai organizuoti savo laiką, kurio dėl reikalavimų vidurinėje mokykloje, namuose ir prieškarinėje tarnyboje teko atsisakyti dar nebaigus mokyklos.
Tiesą sakant, kai baigiau mokyklą, galvojau apie įvairias karjeros galimybes universitete socialinėje srityje, kaip apie paramos ir tarnystės žmonijai ir visuomenei sritį. Tėvai skatino mane tapti profesionalu, kad išbrisčiau iš skurdo ir įveikčiau savo gebėjimus, bet kažkas manyje buvo ir tai buvo smalsumas stoti į formacijos namus ir tapti kunigu. Taigi pasiteiravau ir sužinojau apie tai, ir jie nukreipė mane į kelią su pašaukimo pastoracija, laiku įstoti ir pasitikti pašaukimą namuose, visi buvo be žodžių, nes nesitikėjo, kad įstosiu į kunigų seminariją. Tai, ką padariau, buvo kažkas laisvo ir sąmoningo, negaliu paneigti, kad man buvo liūdna palikti šeimą ir asmeninius planus, bet kažkas didesnis už mano jėgas suteikė man drąsos tai padaryti. Tą dieną, kai išėjau iš namų, jie suprato, kad tai labai brandus mano žingsnis, ir priėmė jį, nes suprato, kad sūnūs turi būti laimingi visą gyvenimą atpažindami pašaukimą.
Per savo kunigiškąją formaciją sutikau Opus Dei kunigų, kurie klausėsi mano išpažinčių, drąsino mane ir lydėjo. Po diakono šventimų buvau kviečiamas į kunigų ratelius, kuriuose jaučiausi labai gerai, ir būtent taip sutikau šventąjį Josemariją, kuriam dėl kelių laimingų sutapimų patikėjau save.
2011 m. gegužės 12 d. buvau įšventintas kunigu, o parapijos kunigu tapau 2017 m. Toliau dalyvavau Darbo siūlomose rekolekcijose vyskupijos kunigams ir taip atsitiko, kad 2021 m., po dešimties metų tarnystės vietinių aimarų ir periferinių bendruomenių parapijoje, atsirado galimybė pagalvoti apie aukštąjį mokslą. Kadangi ši galimybė atsivėrė, viską pavedžiau Dievo valiai, nes mano vyskupija dar gerokai prieš pandemiją išgyveno sunkius ekonominius laikus, todėl daugelis jurisdikcijoje esančių kunigų negalėjo turėti tokios galimybės. Vienas iš sunkumų - pinigai, nacionalinės valiutos svyravimas su užsienio valiuta, paskui socialinė ir politinė situacija Bolivijoje, Bažnyčia vis dar susiduria su persekiojimais, pašaukimų mažėjimu.
Naujasis arkivyskupas yra pasiryžęs kelti dvasininkų kvalifikaciją ir, turėdamas tokią galimybę iš Šventojo Kryžiaus universiteto, ją priėmė, nepaisant sudėtingos situacijos, kurią išgyvena mūsų vietinė Bažnyčia.
Nuo to laiko man viskas buvo nauja, tačiau nedvejodamas dėkoju mūsų Viešpačiui už dovaną studijuoti Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete Romoje. Žinau tik tiek, kad tėvas šventasis Josemaría leido man čia būti. Šioje gražioje tikėjimo ir gyvenimo patirtyje atiduodu viską, ką galiu geriausio iš savęs. Universitete suprantame, kad mūsų Viešpats yra tarp mūsų, nes katalikybė yra apčiuopiama; esame iš Amerikos, Europos, Indijos, Indijos, Australijos, Afrikos. Kalbame apie Dievą, gyvename dėl jo ir švenčiame bendrystėje, konfigūruodami save su Jėzumi Geruoju Ganytoju, kad pašventintume kasdienį gyvenimą. Ačiū Dievui ir tiems, kurie sudaro sąlygas mums formuotis ir grįžti į savo šalis su Evangelijos džiaugsmu, siunčiami kaip mokiniai ir misionieriai."
