Cleyver Josué Gómez Jiménez yra klierikas iš Punto Fijo vyskupijos Venesueloje, Navaros universiteto teologijos bakalauro trečio kurso studentas.
"Nuo 15 metų pradėjau lankyti bažnyčią, pakviestas kelių vienuolių (Parapijų veiklos misionierių), kurios lankė mano parapiją.
Pamažu Dievas man davė mažų užduočių.
Buvau parapijos jaunimo grupės koordinatorius, misionieriškos animacijos tarnybos "Jovenmisión" koordinatorius, vyskupijos jaunimo pastoracijos koordinatorius, tuo metu baigiau socialinės komunikacijos specialybę ir kelerius metus dirbau radijo ir televizijos žiniasklaidoje, kur rengiau religines laidas.
Širdyje vis dar jaučiau nerimą, supratau, kad Dievas iš manęs reikalauja daugiau.
Po apsisprendimo proceso, 2014 m. gegužės 13 d., Fatimos Dievo Motinos šventės dieną, motiniškai globojamas Mergelės Marijos, nusprendžiau priimti šį nuotykį, į kurį mane kvietė Dievas, - kunigystės kelią!
Įstojau į Coro arkivyskupijos San Ignacio de Antioquia kunigų seminariją, kad pradėčiau savo kelionę į kunigystės tarnystę. Kai baigiau filosofijos studijas, Dievas vėl mane nustebino per savo vyskupą, kuris man pranešė, kad nori mane išsiųsti studijuoti į Ispaniją, Bidasoa tarptautinę kunigų seminariją.
Tą akimirką manyje kunkuliavo įvairūs jausmai, bet, be jokios abejonės, labiausiai mane užplūdo džiaugsmas, kad Dievas vis dar veda mane šiuo tarnystės ir atsidavimo keliu.
Prisipažinsiu, kad niekada, net drąsiausiose svajonėse, negalvojau, kad kada nors galėsiu išvykti iš savo šalies, jau nekalbant apie lėktuvą, nes mano šeima neturi didelių ekonominių išteklių, o padėtis mano šalyje nėra pati geriausia.
Nepaisant visko, Dievas ėmė atverti kelią šiam mano vyskupo troškimui, kuris tapo ir mano troškimu, išsipildyti.
Labai apsidžiaugiau internete pamatęs vaizdo įrašus apie Bidasoa ir norėdamas sužinoti, kokia bus ši palaiminta vieta, kur Dievas kviečia mane toliau lipdyti kaip puodžius.
2019 m. rugsėjo 8 d. atvykau į Bidasoa, šiek tiek liūdnas palikdamas savo šeimą, bet Dievas, kuris neleidžia sau pralenkti dosnumo, davė man dar vieną labai didelę ir įvairialypę seminaristų ir ugdytojų šeimą. Viso to, ką galėjau patirti formacijos metu Bidasoa, dėka sustiprinau savo atsaką į šį Viešpaties man duotą pašaukimą.
Leisiu sau papasakoti anekdotą apie žmogų, kurį labai myliu ir kuris neabejotinai buvo šio proceso veikėjas - mano mažąją dangiškąją Motiną, Mergelę Mariją. 2012 m., likus dvejiems metams iki įstojimo į seminariją, laikraštyje radau straipsnį, kuriame buvo kalbama apie tuo metu man nežinomą marijišką pamaldumą - Dievo Motiną iš Stulpų.
Perskaičiau ją su didžiuliu entuziazmu ir nuo tos dienos susidūriau su knygomis, recenzijomis, paveikslais, paveikslais... Viskas apie Pilarės Mergelę; prisimenu, kad savo draugams juokaudamas kartojau, jog Pilarės Mergelė mane persekioja, nes ji man visur pasirodo.
Vieną dieną į mano darbo vietą atėjo moteris ir padovanojo man Pilarės Mergelės ženkliuką, kurį buvo nusipirkusi Marijos šventovėje Ispanijoje.Padėkojau jai ir, pamenu, pasakiau, kad šis ženkliukas yra arčiausiai tos palaimintos vietos, o ji atsakė, kad jei Mergelė mane seka, ji suteiks man malonę vieną dieną apsilankyti toje vietoje, kur ji pasirodė apaštalui šv.Jokūbui.
Po septynerių metų šis trokštamas susitikimas su Dievo Motina įvyko jos šventovėje Bidasao seminarijos ekskursijos dėka. Ten supratau, kad buvimas čia yra malonė, kurią Dievas įdėjo į mano kelią, esu vis labiau įsitikinęs savo pašaukimu ir, norėdamas jį išreikšti, mėgstu vartoti šventosios Teresės iš Lisieux frazę: "Mano pašaukimas yra Meilė".
Ačiū, kad esate mano istorijos dalis.
