Belvy Delphane'as Diandaga gimė šeimoje, kurioje tėvas yra katalikas, o motina - protestantė, todėl turėjo galimybę rinktis tarp dviejų krikščioniškojo tikėjimo požiūrių.

Nuo vaikystės turėjau galimybę dalyvauti mišiose, nors ir neturėjau apie jas tikrų žinių, bet vis dėlto man tai buvo laimės akimirka, nes tai buvo susitikimo, tarpusavio ir bendro dalijimosi laikas. Būtent būdamas ketverių metų pradėjau reikšti norą lydėti tėvą į sekmadienio Mišias, ir tai, man augant, padarė man didelę įtaką. Jau būdamas tokio amžiaus galėjau pastebėti savo polinkio į katalikų tikėjimą požymius, nes kilęs iš mišrios religinių tradicijų šeimos su evangelike (protestante) motina turėjau galimybę priimti vieną ar kitą tradiciją. Tačiau į katalikų tikėjimą orientavausi būdamas septynerių metų, kai nuėjau į krikščioniškojo gyvenimo įšventinimo kursus (katechezę), nieko nesakęs tėvui, kuris netrukus mane pastebėjo ir padrąsino. 

Per šį įšventinimo laikotarpį su pusbroliu ėmiausi iniciatyvos ir prisijungiau prie skautų judėjimo, o vėliau - prie ministrantų judėjimo, nors tuo metu nejaučiau noro tapti kunigu, nes svajojau tapti karininku ar net teisėju, ginti engiamuosius ir kovoti su neteisybe savo šalyje.

Baigęs vidurinę mokyklą kažkaip supratau, kad Viešpats kviečia mane tarnauti jam. Šis troškimas tapo aiškesnis per Švenčiausiosios Trejybės ordino kunigo šventimus. Negalėčiau aprašyti to, kas įvyko tą dieną, bet galiu pasakyti, kad šis nuostabus susitikimas su Kristumi pakeitė visą mano gyvenimą. Kaip sakė šventasis Augustinas, "niekas negali sutikti Kristaus ir likti toks pat".

Belviui aišku: jo gyvenimo moto yra apaštalo Pauliaus žodžiai korintiečiams (1 Kor 15, 10): "Dievo malone esu, kas esu, ir malonė, kurią jis man suteikė, nebuvo nevaisinga" (1 Kor 15, 10).

Pajutęs Dievo kvietimą, vieną dieną, grįždamas iš parapijos choro repeticijų, paskubėjau apie tai pasikalbėti su tėvu, nes prieš dvejus metus su tėvu susirinkome giedoti ir šlovinti Dievą per liturginę animaciją, ypač per Mišias, kurios man buvo stiprus susitikimo su Kristumi momentas: ekstazės akimirka, kai širdis prisipildė džiaugsmo. Vėliau, be abejo, studijuodamas teologiją, sužinojau, kad Eucharistija yra sakramentų sakramentas, viso katalikų krikščioniškojo dvasingumo centras, nes ji yra sakramentas, kuriame Kristus visiškai dalyvauja. Vis labiau ir labiau suvokiau kunigystės didingumą ir kilnumą. Nes Jėzus, kviesdamas mane į savo slėpinį, norėjo padaryti mane Eucharistijos tarnu, o tai yra tiesiog malonė. Štai kodėl mano gyvenimo žodis, paimtas iš šventojo Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams (1 Kor 15, 10), apibūdina būtent šį malonės matmenį: "Dievo malone aš esu, kas esu, ir malonė, kurią jis man suteikė, nebuvo nevaisinga". Todėl nuolat dėkoju Dievui už kunigiškojo pašaukimo dovaną ir kartu dėkoju visiems, kurie padarė šią malonę įmanomą, ir visiems, kurie man padeda oriai gyventi šiuo pašaukimu.

Kvietimas dirbti Brazavilio vyskupijai ir Bažnyčiai Konge

Daugiau nei devyniasdešimt procentų Kongo gyventojų yra krikščionys, katalikai sudaro daugiau ar mažiau nei penkiasdešimt du procentus, tačiau labai sparčiai auga evangelikų (protestantų) Bažnyčia. Todėl vis labiau reikia gerai parengtų kunigų, kurie geroje kultūrinėje aplinkoje dirbtų Katalikų Bažnyčioje ne tik ugdydami dvasininkiją ir Dievo tautą, bet ir evangelizuodami bei apaštalaudami vargšus ir dvasiškai bei materialiai stokojančius žmones.

Būtent dėl šios priežasties, baigęs filosofijos, o vėliau teologijos kanoninę formaciją, nusprendžiau, kai būsiu įšventintas į kunigus, grįžti į École Normale Supérieure ir ten tęsti filosofijos studijas... Kas galėjo įsivaizduoti, kad mūsų vyskupijoje, tokioje skurdžioje ištekliais, turėsime galimybę rengti kunigą užsienyje? Tačiau po dvejų metų vyskupas nusprendė, kad man reikia vykti į Romą, į Popiežiškąjį Santa Croce universitetą, nes buvo nuspręsta, kad kunigui būtina formuotis akademinėje ir daugiakultūrinėje aplinkoje, tinkamoje ugdymui ir visapusiškam tobulėjimui, o paskui grįžti dirbti į vyskupiją.

Taigi CARF - Centro Academico Romano fondo stipendijos dėka svajonė išsipildė ir šiandien baigiu filosofijos bakalauro studijas. Negaliu žodžiais išreikšti savo dėkingumo CARF geradariams už viską, ką jie dėl manęs padarė: galiu tik rekomenduoti jiems kiekvieną dieną, kad Dievas pripildytų jas malonės ir palaiminimų.