"Šeimoje esame keturi: tėvas, mama, jaunesnioji sesuo ir aš. Mano tėvai yra gilias krikščioniškas vertybes puoselėjantys žmonės, jie visada mums skiepijo meilę Kristui, Dievo Motinai ir Bažnyčiai. Dievo ir sunkaus tėvų darbo dėka mes galėjome pragyventi iš būtiniausių dalykų. Išlikome labai artimi likusiems šeimos nariams (seneliams, tetoms, dėdėms ir pusbroliams).

Dėl stipendijos galėjau studijuoti katalikiškame universitete "Redemptoris Mater" (UNICA), tarptautinių santykių ir tarptautinės prekybos studijas, kurias baigiau 2019 m. Dėl gerų mokslo rezultatų iš manęs interviu ėmė vietos laikraštis.

Manau, kad pašaukimas į kunigiškąją tarnystę visada buvo tarsi maža sėkla, kuri po truputį augo. Vaikystėje kiekvieną sekmadienį eidavau į Mišias, o ketvirtadieniais lydėdavau savo močiutę iš tėvo pusės, kuri buvo nepaprastoji Komunijos dalintoja, į Šventąją valandą su Švenčiausiuoju Sakramentu.

Tada pradėjau būti ministrantu, o būdamas 17 metų išėjau. Būdamas 12 metų atlikau evangelizacines rekolekcijas (pagal CELAM integralios naujosios evangelizacijos sistemos metodą), o būdamas 13 metų įstojau į jaunimo tarnystę, kur galėjau brandinti savo pašaukimą.

Nenutraukdamas studijų labai įsitraukiau į jaunimo sielovados misiją savo parapijoje, vyskupijoje ir šalyje. Šioje tarnystėje sugebėjau gerai atskirti ir supratau, kad Dievas mane kviečia kažkam daugiau.

Lūžis, kai, mano manymu, Dievas patvirtino mano pašaukimą, įvyko 2019 m. per XI tarptautinį jaunimo forumą, kurį organizavo Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija.

Šio susitikimo dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti Šventojo Tėvo, kuris savo žodžiais prašė drąsiai ir be baimės atsiduoti tarnystei Viešpačiui. Šie žodžiai buvo paskutinis impulsas, paskatinęs mane žengti lemiamą žingsnį ir stoti į seminariją.

Tais metais baigdamas universitetą nusprendžiau, kad išeisiu iš darbo (daugiau nei metus dirbau draudimo bendrovėje) ir paliksiu savo pareigas jaunimo sielovadoje Vyskupų konferencijoje.

Pasikalbėjau su savo vyskupu, kuris tuo metu buvo CEN jaunimo skyriaus pirmininkas, ir įteikiau jam savo atsistatydinimo pareiškimą; paaiškinau, kad atsistatydinu, nes jaučiuosi pašauktas stoti į seminariją, ir jis mielai jį priėmė. Kitais metais įstojau į seminariją ir vyskupas nusprendė mane išsiųsti studijuoti į Pamploną.

"Bidasoa - tai nuostabi patirtis. Galimybė dalytis patirtimi su klierikais iš įvairių šalių praturtino mano dvasinį, intelektualinį ir kultūrinį ugdymą", - sako jis.

Seminarijoje mums siūloma formacija yra fenomenali; jos dėka galėjau suprasti, kokia svarbi dvasinio vadovavimo svarba klieriko ir kunigo gyvenime.

Mums labai padeda žmonės, kurie yra atsidavę jūsų pašaukimui ir padeda įveikti sunkumus, galinčius iškilti kelyje. Dvasinis vadovavimas, išpažintis ir gerai išgyventos Mišios paverčia Bidasoa vieta, kurioje susitikimas su Jėzumi Kristumi yra svarbiausias dalykas.

Žinoma, be viso to, yra ir kitų formavimo būdų, pavyzdžiui, susirinkimai, sporto renginiai ir pan. Bidasuose labai rūpinamasi klierikų laisve ir tai padeda įtvirtinti pašaukimą.

Nikaragvoje reikia kunigų, tvirtai įsipareigojusių evangelizacinei Bažnyčios misijai. Ganytojų, kurie drąsiai ir su meile gina avis nuo vilkų; ganytojų, kurie skelbia Kristaus išganymo žinią ir tiesoje gina tai, kas teisinga, susidūrę su neteisybe.

Sekdama vyskupų mums duotu pavyzdžiu, visa Nikaragvos Bažnyčia turi tarnauti žmonių poreikiams, mokėdama kentėti kartu su žmonėmis ir lydėti juos svarbiais ir sunkiais momentais.

Skurdas, nelygybė ir asmeninių bei kolektyvinių laisvių trūkumas yra didžiausi šalies socialiniai iššūkiai.

"Norėčiau padėkoti geradariams už didžiulę paramą, kurią jie mums teikia. Būkite tikri, kad visada esate mūsų maldose ir kad viskas, ką darote, bus panaudota Bažnyčios evangelizacinei misijai".

Bidasoa yra tarsi mažas lobis, kuriame galime būti ugdomi geros ir sveikos Bažnyčios doktrinos (čia tik pakartosiu žodžius, kuriuos man pasakė vyskupas prieš išvykdamas. Per šiuos dvejus metus galėjau patvirtinti šiuos savo vyskupo žodžius) Dėkoju už jūsų atsidavimą šiam reikalui!