Šiandien pasakojame apie seminaristo Sthabiso Zibani pašaukimą tapti kunigu Pietų Afrikoje, kai jis, nepaisydamas praeities žaizdų, stengiasi atnaujinti tikėjimą savo vyskupijoje.
Jis yra ketvirtas iš penkių brolių ir seserų, dviejų vidurinės mokyklos ekonomikos mokytojų sūnus. Jo tėvai sukūrė šeimą, kurioje katalikų tikėjimas pirmiausia įsitvirtino iš motinos pusės, o vėliau, praėjus keleriems metams po santuokos, jį priėmė ir tėvas.
Seminaristas Sthabiso, būsimasis kunigas, užaugo namuose, kurių šaknys glūdi Evangelijoje ir zulusų kultūroje, kur gyvenimas rėmėsi trimis ramsčiais: namais, mokykla ir bažnyčia.
"Mūsų tėvas vėlai atsivertė, bet jo liudijimas man paliko gilų įspūdį. Augome tipiškoje katalikų ir zulusų šeimoje: meilė ir pagarba Dievui, vienas kitam ir svetimšaliams, kuriuos laikėme savo kaimynais.
Tėvai skatino jį ir jo brolius bei seseris atskleisti savo talentus, ir jis netrukus tapo nerimastingu ir smalsiu vaiku: išbandė futbolą, kriketą, debatų klubus, chorą... Ir, kaip ir visi jo amžiaus jaunuoliai, patyrė slaptą meilę. "Merginą, apie kurią mano tėvai niekada nežinojo", - droviai šypsodamasis prisipažįsta jis. Tačiau jo viduje nuo pat mažens degė klausimas, kurio jis negalėjo nutildyti: pašaukimas tapti kunigu.
"Žinojau, kad nesusituoksiu su mergina, kurią labai mylėjau. Todėl paleidau savo merginą ir atsiliepiau į kvietimą. Patikėjau save Kristui, kad jis suteiktų man jėgų mylėti radikaliai, peržengiant romantiškus interesus ir profesines ambicijas", - sako jis.
Jo apsisprendimas nebuvo lengvas: norėdamas atsiliepti į savo pašaukimą, jis atsisakė inžinerijos studijų, patogumų ir visko, ką pažinojo, kad pasuktų keliu, kuriuo anksčiau niekas iš jo šeimos narių nebuvo ėjęs.
Kalbėdamas apie savo kunigiškąjį pašaukimą, Sthabiso šiek tiek nuleidžia balsą. Jis pripažįsta, kad jo apsisprendimą įkvėpė daugybė žmonių, bet pirmiausia jo šeima, ypač tėvas: "Šeimoje išmokau ir stebėjau tėvišką meilę, kurios sulaukdavome. Daugelis nustebtų sužinoję, kad mano paties tėvas yra kunigiškojo gyvenimo įkvėpėjas. Nors jis ir nėra kunigas, tačiau net ir dabar, senatvės aušroje, matau jame kunigiškąją pasiaukojimo dorybę".
Po tėvo jam atrasti Dievo valią gyvenime padėjo parapijos kunigai. Bet pirmiausia Kristus: "Gerasis Ganytojas mato, kad aš esu klystanti avis, ir ateina manęs ieškoti. Jis mane pakelia ir neša ant savo pečių. Būtent dėl Jo noriu būti kunigu: kad ant tų pačių pečių prieglobstį rastų ir daugiau klibančių avių".
Eshovės vyskupija priėmė jo prašymą ir nuo to laiko jį lydi. Ambraziejaus formavimo namuose aspirantams Durbano arkivyskupijoje ir dar vienerius metus praleido Švento Pranciškaus Ksavero orientacinėje seminarijoje.
Po stažuotės Pietų Afrikoje Sthabiso buvo priimtas į Bidasoa tarptautinis seminaras (Pamplona), kur šiandien jis tęsia savo kunigystės nuotykius, eidamas ramiu ir pastoviu žingsniu.
Kultūrinis kontrastas buvo didžiulis, o ispanų kalba jam vis dar sunkiai sekasi: "Per pamokas ir homilijas kartais pasiklystu. Bet už tai, kad nuėjau taip toli, esu dėkingas Dievui", - sako jis ir nė kiek nesiskundžia.
Eshovės vyskupijoje gyvena maždaug 2,8 % regiono gyventojų. Įkurta 1921 m., ji pasižymėjo nuolatiniu katalikų skaičiaus augimu iki XX a. aštuntojo dešimtmečio, kai jų skaičius ėmė mažėti.
"Tai lemia daug veiksnių. Svarbiausias, manau, yra to meto politinis nestabilumas, kurio kvapas vis dar jaučiamas šiandieninėje visuomenėje".
Sthabiso, ramiai stebėdamas savo šalį iš tolo, neslepia skausmo, kurį jaučia dėl dabartinės Bažnyčios padėties Pietų Afrikoje. Šiandien krikščionybė išgyvena gilią tapatybės krizę: kolonializmas paliko atvirų žaizdų, o Katalikų Bažnyčią kai kas suvokia kaip tos praeities dalį.
"Dauguma žmonių mano, kad kolonializmas atėmė iš jų tapatybę, todėl kaltina Katalikų bažnyčią ir kitas krikščioniškas konfesijas. Dėl to stipriai įsitvirtino tapatybės ir kultūros politika, kuri sąmoningai išskiria Dievą ir Bažnyčią", - apgailestaudamas, bet neprarasdamas vilties pasakoja jis.
Prie to prisideda Vakarų misticizmo įtaka, sumišusi su afrikiečių protėvių religijomis, ir gili ekonominė krizė, kurią iš dalies sukėlė politinė korupcija. Visa tai verčia daugelį žmonių dirbti net sekmadieniais, paliekant bendruomenės gyvenimą.
"Gera pamoka, kurią galėtume pasimokyti iš Europos, - gerbti istorines religines vietas... Mūsų senosios bažnyčios nyksta. Deja, jei žmonės nebevaikščios į bažnyčią, šventyklos bus pamirštos... pamažu", - apgailestauja jis.
Tačiau yra viena vilties kibirkštėlė, kuri dega ryškiai: jaunimas. "Pati gyvybingiausia Bažnyčios Pietų Afrikoje dalis neabejotinai yra jaunimas", - įsitikinęs jis.
Daugelis jaunų žmonių nesivaiko pasaulio ideologijų, bet ieško gilių priežasčių tikėti, gyventi ir tikėtis.
"Būtent dėl tapatybės krizės jaunimas gilinasi į šią problemą. Ir nors daugelis jų vos suduria galą su galu, jie vis dar turi vilties, kad Dievas jiems duos išeitį".
Dauguma katalikų tikinčiųjų jo šalyje, ypač jaunimas, gyvena kukliai, tiek pateikdami save pasauliui, tiek liturgijoje. Šiam jaunam Pietų Afrikos Respublikos seminaristui, Bažnyčios ateitis autentiškumas: paprastumas, tiesa ir ištikimybė.
Šiandien, kalbėdamas kalba, kurios vis dar mokosi, ir kultūroje, labai besiskiriančioje nuo jo paties, Sthabiso žengia tylius, bet tvirtus žingsnius įšventinimo link. Ispanijoje jis gyvena vos metus ir netrukus pradės antrąjį teologijos bakalauro kursą.
Jis trokšta vieną dieną kaip kunigas grįžti į sužeistą tėvynės širdį. Todėl kiekviena pamoka, kiekviena malda, kiekviena pastanga turi aiškų tikslą - autentiško tikėjimo ištroškusius jo mylimos Eshovės vyrus ir moteris. "Dėkoju Dievui už savo pašaukimą ir visa širdimi trokštu su visa meile atsiliepti į šį kvietimą.
Galiausiai ganytojo širdis matuojama sužeistomis avimis, kurias jis tikisi sutikti ir apkabinti Kristaus meile.
Marta Santín, religijos žurnalistas.