Pedro Santiago Méndez Cruz, studentas Navaros universitetas ir Bidasoa tarptautinis seminarasTikėjime į Dievą Petras randa jėgų įveikti sunkumus ir patvirtinti savo kunigiškąjį pašaukimą. Nuo vaikystės, paženklintos senelių meilės, iki lemtingos dvasinės patirties rekolekcijų metu, Pedro kviečia mus susimąstyti apie krikščioniškojo ugdymo svarbą ir dorybes, kurias turi puoselėti XXI a. kunigas.
"Meksikoje nuo 73 iki 78 tūkst. gyventojų yra katalikai, tačiau manau, kad mano šalį persmelkęs sekuliarizmas kyla dėl krikščioniškojo ugdymo stokos. Jaunimui reikia pažinti mūsų tikėjimą, kuris yra nuostabus", - sako Pedro.
Jo nuomone, be formacijos, be nuodugnaus katalikų tikėjimo pažinimo jaunimas leidžiasi būti pagaunamas mados, kuri sklinda per socialinius tinklus, prie kurių daugelis yra nekontroliuojamai prisirišę. "Kartais mes pasiduodame kitų įtakai ir pradedame prarasti savo šaknis, krikščioniškąsias vertybes ir įsitikinimus, ir tai vyksta tarp meksikiečių jaunimo. Žodžiais jie yra katalikai, bet nepraktikuoja savo tikėjimo".
Pedro yra jaunas vyras iš Tabasko vyskupijos, niekada nepažinojęs savo biologinio tėvo. Jo motina pastojo būdama 18 metų ir turėjo dirbti, kad galėtų auginti sūnų. "Taigi likau gyventi su seneliais iš motinos pusės - tokia situacija Meksikoje pasitaiko daugeliui vaikų. Esu jiems už viską dėkingas: jie davė man savo meilę ir tikėjimą Dievu. Juos vadinu ir mama, ir tėčiu.
"Nors mano šeima nėra tobula ir nepažįstu savo biologinio tėvo, dėkoju Viešpačiui už viską, ką jis man davė. Jis man davė įtėvį, kuris yra mano senelis", - emocingai ir ramiai sako ji.
Vėliau motina susilaukė dar vienos dukters, kuriai dabar yra 16 metų. "Ji buvo viena gražiausių Viešpaties dovanų - sesuo".
Būtent seneliai jį išmokė pirmųjų maldų ir nuvedė į parapijos katekizmo pamokas, kai jam buvo šešeri metai, kai jis taip pat prisijungė prie ministrantų grupės. Taip jis brandino savo tikėjimą trijose pagrindinėse srityse: namuose, mokykloje ir parapijoje.
Kaip ir daugelis paauglių, vidurinėje mokykloje jis išgyveno maištingą gyvenimo laikotarpį. Jam buvo 13 ar 14 metų, kai susidūrė su keliais sunkumais mokykloje ir patyrė problemų šeimoje.
"Vieną dieną pasikalbėjau su savo parapijos kunigu. Niekada nepamiršiu jo žodžių. Jis man pasakė, kad mes nepastebime, kada Dievas yra mūsų gyvenime, kad nepastebime, jog Jis visada nepastebimai paima mus už rankos. Tačiau kai nuo Jo nutolstame, pastebime Jo nebuvimą ir gyvenimas tampa kitoks.
Jei Jėzaus nėra mūsų gyvenime, mūsų gyvenimas yra niekas. Jei Jėzus yra mano gyvenime, mano gyvenimas yra daug vertas. Tada pradėjau galvoti, ko Jėzus nori iš mano gyvenimo. Pripažinau savo klaidą, savo nusigręžimą nuo Viešpaties, ir grįžau pas Jį", - sako Petras.
Baigęs vidurinę mokyklą, pirmaisiais Bachillerato metais jis suprato, kad Viešpats jo kažko prašo, nors nebuvo tikras, ar jo pašaukimas - būti kunigu.
"Tada mano parapijos kunigas paskatino mane vykti į dvasines rekolekcijas, ir aš išvykau. Tų rekolekcijų metu tam tikrą akimirką patyriau neapsakomą patirtį: pajutau, kad esu vienas priešais Viešpatį Eucharistijoje, akis į akį su Juo, tik Jis ir aš. Ir Jis man tarė: "Imk savo kryžių ir sek paskui mane". Ten išsiaiškinau visas savo abejones", - pasakoja jis.
Būdamas 16 metų įstojo į savo vyskupijos mažąją kunigų seminariją. Jo seneliai buvo sužavėti.
Jo nuomone, XXI a. kunigas turi ne tik gauti integralią formaciją, bet ir būti maldos kunigas, kuris nepamiršta artumo su Dievu akimirkų.
"Tai svarbiausia, bet taip pat reikia būti arti tikinčiųjų, Dievo tautos. Svarbu įsijausti į žmones, išklausyti juos, suprasti ir mokytis iš jų. Tai dabar atrandu dirbdamas pastoracinį darbą, kurį atlikau vasarą", - sako šis jaunas klierikas.
Yra viena dorybė, kurią jis laiko esmine kunigo gyvenime: "Nuoširdumas yra gyvybiškai svarbus. Jei kunigas nėra nuoširdus, jis nebus geras kunigas. Gyvename pasaulyje, kuriame mums sunku leisti, kad mus lydėtų. Mums, kunigams, taip pat reikia kitų, kurie mus vestų ir padėtų.
Todėl, pasak Petro, malda, empatija, mokymasis iš kitų ir leidimasis būti pamokytam tų, kurie žino, yra esminės savybės, kurias turėtų įgyti XXI a. kunigas.
Gyvenimas Bidasoa kunigų seminarijoje yra tai, ko jis niekada negalėjo įsivaizduoti. "Labai džiaugiuosi galėdamas dalytis tikėjimu ir nuostabia patirtimi, kurią išgyvenu Ispanijoje, su savo broliais seminaristais ir formatoriais. Dalijimasis tikėjimu ir žinojimas, kad esu Dievo pašauktas, pripildo mane džiaugsmo. Tai nepakartojama formacijos ir gyvenimo patirtis", - sako Pedro.
Tačiau yra ir tai, kas jį gąsdina, - kunigo vienatvė. "Jei kunigas nėra tvirtas savo pašaukime ir nėra įsitikinęs, kas jis yra, rutina gali užgožti tikrąją jo misijos prasmę. Kunigų negalima palikti vienų".
Štai kodėl, pasak Petro, būtina sustoti, paskirti poilsio ir maldos akimirkas, kad galėtume puoselėti ryšį su Dievu. Šiais žodžiais jis baigia šį mažų pasitikėjimų susitikimą, dėkodamas visiems geradariams CARF fondas kurie padėjo jam studijuoti ir mokytis.
Marta SantínŽurnalistas, besispecializuojantis religinės informacijos srityje.
