Dimas Kusuma Wijaya yra jaunas seminaristas iš Indonezijos, kuris Pamplonoje studijuoja Pamplonos universitete. Navaros universitetas gyvena ir yra apmokytas Tarptautiniame seminare Bidasoa. Jis mus pasitinka su šypsena, kai kalbamės apie jo gyvenimą, šeimą ir pašaukimą į pašaukimą.
"Indonezija yra viena iš pasaulio šalių, kurioje gyvena daugiausia musulmonų. Mano mama kilusi iš gausios musulmonų šeimos - tėvų ir trylikos brolių bei seserų. Susipažinusi su mano tėvu, ji pajuto kvietimą atsiversti į krikščionybę."sako Dimas.
Jiems besimeldžiant tėvas jai aiškino, kaip krikščionys gyvena pagal katalikų tikėjimą. "Mano mama buvo labai susijaudinusi. Kita vertus, kai mama kalbėjosi su savo tėvu, mano seneliu, jis jai pasakė kažką labai gražaus: "jei sutikai kitą religiją, kuri yra gera, turi gilintis į ją". Mano senelis palaikė ir gerbė mano mamą."sako šis Indonezijos klierikas.
2000 m., praėjus aštuoneriems metams po santuokos su tėvu, motina atsivertė į krikščionybę. "Tai buvo didis momentas, turėjęs didžiulę įtaką jos gyvenimui, nes nuo tos akimirkos ji, būdama katalikė, stengėsi gyventi kaip gera krikščionė. Ji buvo labai laiminga ir patenkinta. Ir aš tikrai pajutau, kad ši religija yra tikroji religija.. Galiausiai susitikimas su Jėzumi, Dievo Sūnumi, pakeitė jo gyvenimą ir požiūrį į gyvenimą bei šeimą."sako Dimas.
Jis taip pat aiškina, kad jam prireikė aštuonerių metų, kol atsivertė, nes jo tėvai dirbo iš vienos vietos į kitą ir neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Dėl to jam buvo sunku įsikurti parapijoje, kad jo motina galėtų lankyti katekizmo pamokas ir gauti doktrininį ugdymą.
Emociškai Dimas sako, kad motinos tikėjimas jį išmokė visko. "Jos gyvenimo būdas tokioje šalyje kaip Indonezijair jos pavyzdys, kaip ji išpažino savo tikėjimą, buvo ta sėkla, kuri uždegė mano pašaukimą į kunigystę. Ji išmokė mane melstis kiekvieną rytą ir vakarą. Ji vesdavosi mane į bažnyčią ir visada rodė, kaip krikščionis turi gyventi ir kaip priimti iššūkius. Mamos tikėjimas man buvo viskas. Tikėjimas toks gyvas ir tikras, kad jis mane visko išmokė.
Dabar jo motina labai džiaugiasi, kad sūnus eina kunigystės keliu. Be to, visa mamos šeima, kuri yra musulmonė, su didele pagarba vieni kitiems palaiko jį katalikų kunigo pašaukime.
Tačiau jis taip pat išgyveno šiek tiek maištingą paauglystę. "Būdamas paauglys norėjau pakeisti savo gyvenimą. Nenorėjau mokytis, norėjau tik linksmintis. Trumpai tariant, dariau viską, ką norėjau. O kad visa tai pakeisčiau, pamaniau, kad geriausias būdas - stoti į mažąją kunigų seminariją, į vietą, kur man padės būti geresniam. Bet, žinoma, galiausiai Dievas pakeitė ne tik mano gyvenimą, bet ir mano pašaukimą."- sako jis, sužavėtas.
Jis prisimena intensyviausią savo pašaukimo akimirką, kai priešais Švenčiausiąjį Sakramentą pajuto didžiulę ramybę, didžiulį džiaugsmą patirdamas, kad Dievas prašo jo atiduoti save kitiems. Pabaigoje jis išgirdo, kaip Dievas jį kviečia.
"Išgirdau balsą, kuris man sakė: "Dimasai, yra žmonių, kuriems tavęs reikia, ir bus dar daugiau žmonių, kuriems tavęs reikės. Nuo tos maldos akimirkos ir jausmo, kad galiu padėti kitiems, norėjau būti kunigu. Noriu būti su Dievu ir noriu padėti žmonėms, kuriems to reikia, visuose jų troškimuose.
Taigi, būdamas 15 metų, Dimas įstojo į mažąją kunigų seminariją. Sulaukęs 18 metų, jis įstojo į propedeutinę seminariją. O kai jam buvo 20 metų, vyskupas išsiuntė jį į Ispaniją, į Bidasoa tarptautinę kunigų seminariją mokytis kunigystės Navaros universiteto bažnytiniuose fakultetuose.
"Ką tik baigiau pirmąjį mokymo kursą. Mano vyskupas nori sukurti teologijos fakultetą Surabajoje, mano vyskupijoje, todėl kas dvejus metus stengiasi siųsti klierikus mokytis į Bidasoją", - aiškina jis.
Dimas turi dar vieną jaunesnį brolį, kuris studijuoja filosofiją Maniloje (Filipinai), Dominican Ordo Predicatorum seminarijoje. Jis taip pat turi dvi vyresnes seseris: ištekėjusią seserį, gyvenančią Tokijuje, ir antrą seserį, dėstančią psichologiją Džakartos universitete.
Kaip katalikai gyvena Indonezijoje, šalyje, kurioje gyvena daug musulmonų, ir ar yra pagarba tarp konfesijų? Dimas atsako: "Turiu pasakyti, kad šiuo metu tarp mūsų yra daugiau tolerancijos, tačiau tai priklauso nuo to, kur gyvena krikščionys. Yra miestų, kur labai sunku pastatyti parapiją ar bažnyčią. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad Indonezija yra labai pliuralistinė. Yra musulmonų, katalikų, budistų, induistų, konfucianizmo išpažinėjų ir krikščionių protestantų. Indonezijoje sugyvena šešios pagrindinės religijos.
Jis supranta, kad grįžus į savo šalį vienas iš iššūkių, su kuriais teks susidurti, bus tolerancija ir pagarba tarp religijų. Ir šioje ką tik prasidėjusioje kelionėje į kunigystę jis mano, kad viena iš pagrindinių jauno kunigo savybių turi būti nuolankumas.
"Jaunas kunigas yra tarsi ką tik gimęs kūdikis.. Jis turi daug ko išmokti savo kunigiškojo pašaukimo metu. Jis turi mokėti klausytis kitų, o svarbiausia - klausytis Dievo. Turėdamas nuolankumo, žmogus gali gerai gyventi, nes ne jo ego ir ambicijos jį ves, bet pats Dievas jį ves ir lydės jo gyvenime. Tik su nuolankumu kunigas gali labai gerai išgyventi savo kunigiškąjį pašaukimą, nes tada patirs, kad iš tikrųjų Dievo jėga lydės jį visuose sielovadiniuose darbuose", - baigia savo pasakojimą šis jaunas seminaristas iš Indonezijos.
Marta SantínŽurnalistas, besispecializuojantis religinės informacijos srityje.
