- Malonu jus pasveikinti, brangus tėve Marvane, ypač šiomis dienomis, kai per televiziją vėl stebime ir laikraščiuose skaitome apie Jeruzalę ir Šventąją Žemę drebinančius konfliktus. Pokalbis su žmogumi, kuris yra įsipareigojęs instituciniam bendravimui ir krikščionims Šventojoje Žemėje, padeda mums suprasti, koks sudėtingas yra šios pasaulio dalies gyvenimas. Ir jūs esate šio sudėtingumo pavyzdys.
Taip, gimiau 1974 m. Jeruzalėje, ekumeninėje šeimoje. Mano tėvas buvo iš Ortodoksų Bažnyčios, o mama - iš Lotynų Bažnyčios. Kaip ir tikėjotės, buvau pakrikštytas melkitų, nes mano mamos dėdė buvo melkitų kunigas. Kai gimiau, jis pats paprašė tėvų mane pakrikštyti ir pakrikštijo pagal savo apeigyną. Po to tėvai norėjo, kad eičiau į vieną geriausių mokyklų, kurias turime Jeruzalėje. Taigi jie užrašė mane į anglikonų mokyklą. Ir galiausiai, turėdamas tėvą ortodoksą, motiną lotynę, pakrikštytas melkitų ir mokomas anglikonų, galiausiai įstojau į pranciškonų vienuolyną Šventojoje Žemėje.
- Na, kažkas labai žavingo, bet ne itin lengvai suprantamo tiems, kurie negyvena Rytuose ir nėra susipažinę su šiuo sudėtingumu?
Atkreipkite dėmesį, kad pirmą kartą su tikėjimu susidūriau anglikonų bažnyčioje. Mokykloje eidavome į bažnyčią melstis, aišku, pagal anglikonų apeigyną. Tuo pat metu tėvai mane siuntė į oratoriją parapijos bažnyčioje, kuri buvo lotyniškoji. Eidavau kartą per savaitę ir taip dažnai, kaip galėdavau. Tuo metu susipažinau su keliais jaunais draugais, ne iš mokyklos, bet iš kaimynystės, kurie priklausė Jeruzalės senamiesčio pranciškoniškajam jaunimui. Prisijungiau prie jų, nes man patiko, kaip jie susitikdavo melstis ir apmąstyti Dievo žodį. Pamažu geriau pažinau brolius pranciškonus ir pradėjau jausti Dievo kvietimą būti šios pranciškonų brolijos dalimi.
Paskutiniųjų vidurinės mokyklos metų pabaigoje jau buvau nusprendęs stoti į vienuolyną ir išbandyti pranciškonišką gyvenimą su Šventosios Žemės kustodijos broliais. Mano tėvai tam griežtai priešinosi. Tačiau po ilgų mano primygtinių pastangų jie leido man stoti į vienuolyną.
- Izraelio pilietis, arabų ir palestiniečių kilmės, krikščionių tikėjimo, be to, augęs tarp įvairių konfesijų ir apeigų. Kaip išgyvenate šią sudėtingą tapatybę?
Be abejo, man, kaip palestiniečiui, kilusiam iš Jeruzalės, kuri iš tiesų yra Izraelyje, šalyje, kurioje gyvena daugybė etninių grupių, ir kurios bažnytinė aplinka tikrai įvairi, nebuvo ir tebėra nelengva... Na, pastebėkite, kad Jeruzalėje visi norėtų turėti savo mažą vietą.
Ir tai buvo nelengva, visų pirma dėl to, kad Šventoji Žemė žmogus turi prisitaikyti prie daugybės mentalitetų ir egzistavimo būdų. Kalbu ne tik apie arabų kilmės Izraelio piliečius, bet ir apie daugybę skirtingų mentalitetų, kuriuos turi daugybė piligrimų, nuolat besilankančių Šventojoje Žemėje, ir dažnai daugybė ten gyvenančių užsieniečių. Viena vertus, jų buvimas gali būti iššūkis, kita vertus, jis taip pat yra turtingas. Iššūkis, nes būtina ir ekumeninė dvasia, ir tarpreliginis atvirumas. Turtingumas slypi žinojime, kaip suvokti ir įvertinti geriausias visų šių kultūrų idėjas.
- Kiek Šventojoje Žemėje yra krikščionių, kokios konfesijos ir kokie jų poreikiai?
Šventosios Žemės krikščionys priklauso įvairioms bažnyčioms. Čia yra Katalikų Bažnyčia, Anglikonų Bažnyčia, Protestantų Bažnyčia ir Ortodoksų Bažnyčia. Tačiau mes, krikščionys, gyvename drauge, labai darniai tikėdami, nes tikime į tą patį Dievą ir Gelbėtoją Jėzų Kristų. Mums būtinai reikia patvirtinti savo egzistavimą ir buvimą kaip vieningam kūnui, nes mūsų yra mažiau nei 2 % Šventosios Žemės gyventojų (vien Izraelio valstybėje gyvena beveik 9,5 mln. žmonių). Taigi iš tiesų esame mažuma.
Normalu, kad mums reikia save patvirtinti ir pasakyti, kad mes tikrai esame. Iš tikrųjų esame esantys mokslo ir švietimo požiūriu, administraciniu požiūriu, darbo ir verslo pasaulyje, taip pat tikėjimo požiūriu.
- Šis tikėjimo ir dialogo aspektas yra labai svarbus, nes žinome, kad krikščionys vaidina ypatingą vaidmenį taikos derybose, nes jie turi geriausias šalies mokyklas. Statistiškai jiems geriausiai sekasi studijuoti, ypač tokiose srityse kaip medicina. Be to, jie yra tikras nacionalinės vienybės veiksnys, net jei yra įsprausti tarp dviejų didžiųjų daugumos konfesijų: judaizmo ir islamo.
Iš tiesų taip ir yra. Esame viena iš Šventojoje Žemėje gyvenančių krikščionių, musulmonų, žydų, druzų ir kitų visuomenės dalių. Tai, kas vyksta socialiniu ir politiniu lygmeniu visoje visuomenėje, vyksta ir su mumis. Tai, ką patiria kiti, patiriame ir mes. Tačiau buvimas mažuma reiškia, kad esame stiprūs. Iš tikrųjų, kaip sakėte, mes dalyvaujame daugelyje sričių. Bažnyčios paramos dėka taip pat esame įtakingi.
- Šiuo metu studijuojate institucinę komunikaciją Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete. Kokie bus Jūsų apaštalavimo tikslai, kai baigsite studijas? Taip pat norėtume išgirsti apie Jūsų karjerą prieš atvykstant į Romą.
Buvau labai įsitraukęs į apaštalavimą ir pedagoginę formaciją. Penkiolika metų dirbau mokyklos direktoriumi, taip pat buvau parapijos kunigas Betliejaus mieste ir Nazareto miesto parapijoje. Be to, dirbau įvairiose švietimo ir pastoracijos srityse, pavyzdžiui, "Casa del Fanciullo" - centre, skirtame vaikams, turintiems ypatingų fizinių ir socialinių sutrikimų. Dabar mano veiklos kryptis keičiasi, mano darbo metodo prasme. Tačiau tikslas išlieka ir visada išliks tarnauti Dievo žodžiui, skleisti ir skelbti Jo išganymo žinią. Evangelizacija yra raktinis mano studijų žodis.
Todėl šiuo metu mokausi, kad galėčiau grįžti ir dirbti Krikščioniškosios žiniasklaidos centras Jeruzalėjekur galėsiu evangelizuoti per žiniasklaidą savo šalyje. Norėčiau perduoti Šventosios Žemės krikščionių balsą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, nes mūsų balsas aiškiai parodo, kad esame gyvieji Jėzaus žemės akmenys, o mūsų gyvenimas yra misija, pašaukimas ištvermingai laikytis tikėjimo. Atstovauti tikrajai Šventosios Žemės krikščionių tapatybei yra pareiga, ir jei tikrai noriu tai daryti, turiu žinoti, kaip tai daryti, todėl pasirinkau studijuoti socialinę ir institucinę komunikaciją Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete Romoje.
- Šia prasme svarbus ir mūsų geradarių indėlis, kurie padeda jums ir kitiems mokiniams iš viso pasaulio tinkamai mokytis, kad galėtumėte tarnauti kiekvienam jų konkrečioje tikrovėje...
Žinoma! Arabų kalboje sakoma, kad žodis "taip" yra Viešpaties palaimintas žodis, nes jis rodo, kad laikomasi Jo plano, o laikymasis savo ruožtu rodo tikėjimą. Jūs, brangūs CARF fondo geradariai, paliudijote tikėjimą, nes atsiliepėte į mūsų Popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto, rengiančio žmones, kurie dėl šio pasirengimo galės geriau dirbti Viešpaties lauke, pagalbos prašymą, taigi jūsų "taip" tikrai palaimintas Viešpaties. Jis atneš jums visus jo palaiminimus, nes netiesiogiai dalyvavote skleidžiant Dievo žodį išganymo žinią. Jūs esate mūsų evangelizacijos partneriai. Už tai jums dėkoju ir meldžiuosi už jus, o Viešpats atlygins už jūsų dosnumą.
- Labai ačiū, brangus tėve Marvane... Ir kaip sakoma Šventojoje Žemėje... Shalom, Salam!
Gerardo Ferrara
Baigė istorijos ir politikos mokslų studijas, specializacija - Artimieji Rytai.
Atsakingas už Popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto Romoje studentus.
