Aquí puedes leer la primera entrega de este análisis.
Terminas "Koranas" kilęs iš semitų kalbos šaknies qaraʼa, rečitatyvo arba skaitomo skaitinio, taigi psalmyno, prasme. Jau senovėje krikščionys ir žydai Artimuosiuose Rytuose vartojo aramėjų kalbos atitikmenį qeryan iškilmingam šventųjų tekstų skaitymui reikšti. Tačiau ta pati šaknis vartojama dar seniau: ʼAnī qōl qōreʼ ba-midbar (hebrajiškai: balsas to, kuris šaukia dykumoje, kaip pranašo Izaijo knygoje, vėliau cituojama graikų kalba Naujajame Testamente) turi reikšmę šaukti, šaukti, skelbti, giedoti.
Koranas yra šventasis musulmonų tekstas. Daugumai musulmonų tai yra nesukurtas Dievo žodis. Ji suskirstyta į šimtą keturiolika skyrių, vadinamų sūra, su atitinkamomis eilutėmis, vadinamomis ayāt. Bet kuriam neislamiškam egzegetui tekste yra daugybė ištraukų, kurios yra identiškos arba analogiškos kitiems, senesniems dokumentams, pirmiausia Senajam ir Naujajam Testamentui, taip pat ikiislamiškai praktikai, tradicijoms ir papročiams, pavyzdžiui, tikėjimui goblinais, ǧinn, piligrimystės apeigoms, legendoms apie išnykusias tautas ir Ka‛bos garbinimui.
El problema de las fuentes coránicas es, por lo tanto, muy importante. Dichas fuentes no pueden sin duda alguna ser algo escrito, ya que Mahoma, considerado universalmente autor (por los académicos) o portador (por los creyentes musulmanes) de la revelación reportada en el Corán, era analfabeto y no podía, por supuesto, tener acceso personal a la lectura de libros sagrados cristianos y judíos.
Por consiguiente, es en forma oral que muchas nociones religiosas del cristianismo y el judaísmo llegaron a sus oídos, y esto en dos fases: los festivales populares que se celebraban periódicamente en La Meca, donde los prosélitos de sectas heréticas cristianas y judías a menudo se refugiaban para escapar de la persecuciones en el Imperio Bizantino (eso se puede deducir de muchas nociones cristianas heréticas y reminiscencias de los libros de haggadah y de libros apócrifos de los que abunda el Corán) y, como dijimos, los viajes comerciales que M. realizó más allá del desierto (también en este caso las nociones que tuvo que aprender son pocas, imprecisas e incompletas, como se desprende de las citas coránicas).
Taigi matėme, kad Muḥamedas iš karto įsitikino, jog jam buvo apreikštas apreiškimas, kuris prieš jį jau buvo perduotas kitoms tautoms, žydams ir krikščionims, ir kad jis buvo gautas iš to paties šaltinio - dangiškosios knygos, kurią jis pavadino umm al-kitāb. Tačiau jo atveju ryšiai vyko su pertraukomis, todėl priešininkai iš jo juokėsi. Taip pat matėme, kad Alachas dažnai pateikdavo pastarajam neįtikėtinai tinkamus atsakymus į jo reikalavimus, sunkumus ir pamokymus, pvz:
"Netikintieji sako: "Kodėl Koranas jums nebuvo apreikštas iš karto? Bet [žinok, o Mahometai, kad] Mes apreiškėme tau tai palaipsniui, kad taip sustiprintume tavo širdį. Ir kai jie pateiks argumentą [prieš žinią], Mes atskleisime jums tiesą, kad galėtumėte juos paneigti aiškesniu ir akivaizdesniu pagrindu.[1]".
Dėl tokio pertrūkio ir Mahometo įpročio dažnai keisti savo versiją Koranas yra fragmentiškas, be to, jame nėra loginės ir chronologinės tvarkos: viskas skirta tiesioginiam naudojimui ir vartojimui. Tai buvo akivaizdu jau ankstyviesiems Korano komentatoriams netrukus po islamo "pranašo" mirties, ypač kalbant apie eilutes, kurias panaikino vėlesnės. Siekiant kuo geriau išspręsti šį klausimą, sūros buvo suskirstytos į Mekos ir Medinos, atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo jos buvo apreikštos.
La caligrafía y ornamentación antigua del Corán India probablemente antes de 1669 DC.
Jis suskirstytas į tris etapus: pirmasis, atitinkantis pirmuosius ketverius Mahometo viešojo gyvenimo metus, pasižymintis trumpais, aistringais ir iškilmingais sūra, su trumpomis eilutėmis ir galingais pamokymais, skirtais paruošti klausytojų protus teismo dienai (yawm al-dīn); antrasis, apimantis kitus dvejus metus, kuriame entuziazmas persekiojimų pradžioje atslūgsta ir pasakojama apie ankstesnių pranašų gyvenimus forma, labai panašia į hagadą (rabiniško tipo pasakojamąją ir homiletinę literatūrą); trečiasis, nuo septintųjų iki dešimtųjų viešojo gyvenimo Mekoje metų, taip pat kupinas pranašiškų legendų ir dieviškųjų bausmių aprašymų.
Matome, kad M. po hegiros labai pasikeitė. Sūryje kreipiamasi į žydus ir krikščionis, o jiems skirtas draugiškas ir pagiriamasis tonas pirmajame etape palaipsniui prarandamas ir paskutiniais islamo "pranašo" gyvenimo metais pasiekia kulminaciją - tikrą puolimą. Būtent iš šio amžiaus, pavyzdžiui, 9-oji sūra, kurios 29 eilutėje reikalaujama: pažeminimas:
"Kovokite su tais, kurie netiki Alachu ir Paskutiniojo teismo diena, negerbia to, ką uždraudė Alachas ir Jo Pasiuntinys, ir nesilaiko tikrosios religijos [islamo] iš Knygos žmonių [žydų ir krikščionių], nebent jie sutiktų paklusniai mokėti mokestį [pagal kurį jiems būtų leista gyventi saugant islamo valstybei ir išlaikant savo religiją]."
Dėl to žydų ar krikščionių religiją išpažįstantiems asmenims bus taikomi įvairūs apribojimai, pavyzdžiui, specialūs drabužiai, draudimas nešiotis ginklus, jodinėti arkliais ir pan.
Aunque el Pentateuco, los Salmos y el Evangelio son admitidos explícitamente como revelados por el Corán, existen diferencias considerables entre el islam y el judaísmo, y aún más entre el islam y el cristianismo. Estas divergencias, como dijimos, reflejan los contactos entre Mahoma y las sectas heréticas cristianas, cuya existencia en esa época era algo bastante común tanto en el Imperio Bizantino como, sobre todo, justo fuera de sus fronteras.
Entre las divergencias más evidentes, están aquellas relacionadas con la figura de Cristo, por las cuales los libros apócrifos cristianos ejercen una particular influencia sobre el Corán. En el libro sagrado del Islam, por ejemplo: Jesús es el hijo de María y nació de un nacimiento virginal, y sin embargo, esta María es la hermana de Moisés; los milagros realizados por Jesús desde la infancia se narran con gran detalle, y se le atribuyen los nombres de Mesías, Espíritu de Alá y Palabra, colocándolo en un nivel de superioridad con respecto a los otros profetas, pero se especifica que Cristo no es más que un siervo de Alá, un hombre como los demás; se establece, entre otras cosas, que su muerte en la cruz nunca habría ocurrido: en lugar de Jesús, solo un simulacro habría sido crucificado[2].
Dar vienas didelis skirtumas, kuris islamui yra kažkas visiškai žemiško (dar viena priežastis, kodėl apie islamą kalbame kaip apie prigimtinę religiją), padarytas tam, kad padarytų įspūdį paprastiems ir šiurkštiems dykumos gyventojams: žali sodai, žavūs upeliai, vynas, kuris neapnuodija, mergelės, kurios visada neliečiamos. Čia nėra nieko, kas išreikštų palaimintojo regėjimo ir tikinčiųjų dalyvavimo Dievo gyvenime sampratą: Dievas neprieinamas žmogaus regėjimui (6/103).
Galiausiai, be kitų skirtumų, yra ir tai, kad Alachas iš anksto nulemia žmogaus veiksmus (šiuo požiūriu islamas labai panašus į kalvinizmą). Korane yra ištraukų, daugiau ar mažiau palankių laisvai valiai arba visiškai jai prieštaraujančių, tačiau būtent pastarosios su sumaniais pataisymais buvo priimtos į sunitų ortodoksiją ir suteikė islamui predeterministinį antspaudą (maktubas, kiekvieno žmogaus likimas, yra griežtai užrašytas ir iš anksto nulemtas Dievo).
Tikrasis Korano sudarymas prasidėjo po Mahometo mirties, kai buvo pradėti rinkti visi jo pasekėjams patikėti apreiškimo fragmentai. Sūros buvo išdėstytos pagal jų ilgį (nuo ilgiausios iki trumpiausios, tačiau su keliomis išimtimis, taip pat ir dėl to, kad neįmanoma nustatyti loginės ar chronologinės tvarkos). Tuo pačiu laikotarpiu prasidėjo aršios kovos ir vidiniai nesutarimai tarp įvairių partijų ir srovių, kovos, kurios visos užgęsta kraujyje, o kiekviena pusė, siekdama pagrįsti savo reikalavimus, kuria eilutes ir Korano citatas à la carte.
Tai arabiškas žodis, reiškiantis "pramintas kelias", kaip ir hebrajiškas halacha, ir nurodantis rašytinį įstatymą. Semantiniu požiūriu abu terminai, arabiškas ir hebrajiškas, gali būti prilyginami mūsų "įstatymui" ("tiesioginis" kelias, kelias, kuriuo reikia eiti). Šarī‛a, islamo teisė arba įstatymas (pagal "ortodoksinį" sunitų požiūrį), remiasi keturiais pagrindiniais šaltiniais:
Kadangi jau aptarėme Koraną, pažvelkime tiesiai į kitus tris šaltinius, pradėdami nuo sunnos (įprotis, tradicija, protėvių elgesio linija), t. y. žodžio, kuris dar iki Mahometo nurodo tradicinius papročius, kuriais buvo grindžiamas arabų gyvenimas. Islamo kontekste tas pats terminas apibrėžia visus Mahometo posakius, poelgius ir požiūrį, remiantis jo amžininkų liudijimais. Būtent čia atsiranda ḥadiṯ, t. y. Mahometo sunos pasakojimas arba pasakojimas, parengtas pagal tam tikrą schemą, pagrįstą isnād (asmenų, kurie pranešė anekdotą, palaikymas ir išvardijimas didėjančia tvarka iki tiesioginio epizodo liudininko) ir matn (tekstas, pasakojimo esmė). Šis šaltinis buvo labai reikalingas, nes M. mirties metu islamas buvo tik juodraštis to, kuo turėjo tapti vėliau. Be to, užkariavus tokias dideles teritorijas ir susidūrus su naujomis kultūromis, reikėjo rasti problemų ir sunkumų, su kuriais "Dievo pasiuntinys" niekada nebuvo tiesiogiai susidūręs, sprendimus.
Y fue precisamente a Mahoma a quien se recurrió para que él mismo pudiera especificar, aunque ya había fallecido, una serie de puntos que solo se intuyen en el Corán o que nunca se abordaron, en relación con varias disciplinas. Así, se creó un conjunto de tradiciones verdaderas, presuntas o falsas en un momento en que cada una de las facciones que luchaban dentro del islam afirmaba tener a Mahoma de su lado y le atribuía esta o aquella afirmación, construyendo aparatos enteros de testimonios totalmente desconfiados.
El método que se adoptó para detener este flujo desbordante fue extremadamente arbitrario. De hecho, no se utilizó el análisis textual y ni la evidencia interna de los textos (lo mismo se puede decir con respecto a la exégesis coránica que es casi inexistente), que es el criterio por excelencia, en el cristianismo, para determinar y verificar la autenticidad de un texto. Por lo contrario, se confió exclusivamente en la reputación de los garantes: si, por lo tanto, la cadena de testigos era satisfactoria, cualquier cosa podía ser aceptada como verdadera. Hay que señalar, con relación a ello, las tradiciones definidas como más antiguas y cercanas a Mahoma son las menos confiables y que más han sido construidas artificialmente (algo que también es posible averiguar por la excesiva afectación del idioma).
Trečiasis islamo teisės šaltinis, arba Šarī‛a, yra qiyās, arba dedukcija pagal analogiją, kai nagrinėjant nustatytus ir išspręstus klausimus, randamas kitų, nenumatytų klausimų sprendimas. Šiuo atveju naudojamas kriterijus yra ra'y, t. y. požiūris, intelektualinis požiūris, vertinimas arba asmeninė nuomonė. Aptariamas šaltinis tapo būtinas nuo pat islamo aušros, nes, kaip matėme, Korano ir ḥadīṯ nenuoseklumas sukėlė nemažai painiavos ir lėmė, kad pirmųjų dviejų šaltinių atžvilgiu įsigaliojo tradicija apie panaikintoją ir panaikintąjį.
Tačiau jei qiyās nepakako visiems neišspręstiems klausimams išspręsti, buvo įtrauktas ketvirtas šaltinis - vox populi arba iǧmā‛ (visuotinis sutarimas), kuris tapo tvirtu pagrindu visam teisiniam ir doktrininiam aparatui. Šis šaltinis atrodė daugiau nei pagrįstas tiek dėl Korano citatų, tiek dėl kai kurių hadīṯ, kurių viename Mahometas teigė, kad jo bendruomenė niekada neklysta. Iǧmā‛ gali sudaryti teisės daktarų pasiektas doktrininis konsensusas; konsensusas dėl vykdymo, kai tai susiję su papročiais, nusistovėjusiais bendroje praktikoje; tylus teisininkų sutikimas, net jei jis ir nėra vienbalsis, kai kalbama apie viešus veiksmus, nesusijusius su kieno nors pasmerkimu.
El trabajo constructivo para deducir el derecho de las cuatro fuentes indicadas (Corán, sunna, qiyās e iǧmā‛) se llama iǧtihād (da ǧ-h-d, la misma raíz que el término ǧihād), o “esfuerzo intelectual”. El esfuerzo en cuestión, una verdadera elaboración del derecho positivo islámico, basado sin embargo en una palabra “revelada”, duró hasta alrededor del siglo X, cuando se formaron las escuelas jurídicas (maḍhab), después de lo cual “las puertas iǧtihād” se consideran oficialmente cerradas. Desde entonces, tan solo se puede aceptar lo que ya se ha resuelto, sin introducir más innovaciones (bid‛a).
Los más rígidos en este sentido son los wahabitas (fundados por Muḥammad ibn ‛Abd-el-Waḥḥab: la doctrina wahabita es la oficial del reino de los Sa‛ūd, monarcas absolutos de Arabia Saudita) y los salafistas (fundadores y principales exponentes: Ǧamal al-Dīn al-Afġāni e Muḥammad ‛Abduh, siglo XIX; los Hermanos musulmanes son parte de esta corriente). Según la visión de ambos movimientos, dentro de la doctrina islámica se introdujeron innovaciones excesivas; por lo tanto, es necesario volver a los orígenes, a la edad de oro, la de los padres (salaf), en particular la de la vida de Mahoma en Medina y de sus primeros sucesores, o califas.
Prieš tęsdami toliau, galime pasakyti keletą žodžių apie ǧihād sąvoką. Pagal musulmonų teisę pasaulis skirstomas į dvi kategorijas: dār al-islām (islamo namai) ir dār al-ḥarb (karo namai): prieš pastaruosius musulmonai nuolat kariauja, kol visas pasaulis nepaklūsta islamui. Islamo teisėje ǧihād yra toks svarbus, kad beveik laikomas šeštuoju islamo ramsčiu. Šia prasme yra dvi pareigos kovoti: kolektyvinė (farḍ al-kifāya), kai yra pakankamai karių; individuali (farḍ al-‛ayn), kilus pavojui ir ginant musulmonų bendruomenę.
Yra dvi ǧihād rūšys: maža ir didelė. Pirmoji yra pareiga kovoti už islamo skleidimą, antroji - kasdienės ir nuolatinės individualios pastangos Dievo kelyje, praktiškai - atsivertimo kelias. Būtent per ǧihād daug krikščioniškų žemių, dažniausiai kapituliacijos keliu, pateko į islamo rankas, o šiuo atveju ir jų gyventojai, laikomi "Sandoros žmonėmis", arba ahl al-ḏimma, arba tiesiog ḏimmī, tapo saugomais valstybės subjektais, antrarūšiais piliečiais, privalančiais mokėti kapituliacijos mokestį, vadinamą ǧizya, ir duoklę už turimą žemę - ḫarāǧ.
Gerardo Ferrara
Baigė istorijos ir politikos mokslų studijas, specializacija - Artimieji Rytai.
Atsakingas už Šventojo Kryžiaus universiteto Romoje studentus.