Tačiau netrukus paaiškėjo, kad kartu su juo pasikeitė ir vyras: susidūrimas su skausmu jam nebesukėlė prisiminimų apie gėrį. Praradus atmintį, jame išnyko ir gėrio šaltinis. Jis tapo šaltas ir aplink save skleidė šaltį".
Šis pasakojimas labai pravers, kai popiežius Pranciškus sakys pamokslą per Kristaus Kūno iškilmę (2020 m. VI 14 d.).
Atmintis yra svarbus dalykas visiems žmonėms. Popiežius šios šventės homilijoje pastebi: "Jei neprisimename (...), tampame sau svetimi, "praeiviai" egzistencijoje. Be atminties esame išraunami iš mus palaikančio pagrindo ir esame nunešami kaip lapai vėjyje. Kita vertus, prisiminti - tai susieti save tvirtesniais saitais, jaustis istorijos dalimi, kvėpuoti kartu su tauta".
Štai kodėl Šventasis Raštas primygtinai reikalauja jaunų žmonių švietimas "atmintyje" arba Izraelio tautos tradicijų ir istorijos, ypač Viešpaties įsakymų ir dovanų, prisiminime (plg. Ps 77, 12; Dt 6, 20-22).
Problemų kyla, jei - kaip dabar yra su krikščioniškojo tikėjimo perdavimu - jis nutrūksta arba jei tai, apie ką jis girdi, nebuvo patirta, kyla pavojus asmenų ir tautų atminčiai.
Viešpats mums paliko "paminklą". Ne tik kažką prisiminti, priminti. Ne tik žodžius ar simbolius. Jis mums paliko nuolat veiksmingą maistą, gyvąją Duoną, kuri yra Jis pats: Eucharistija. Ir jis davė mums tai kaip baigtą darbą, nes pavedė mums tai padaryti, švęsti ją kaip žmonės ir kaip šeima: "Tai darykite mano atminimui" (1 Kor 11, 24). Pranciškus pabrėžia, kad Eucharistija yra Dievo atminimas.
Iš tiesų Eucharistija yra atminimas, gyvasis atminimas ar atminimas, kuris atnaujina (arba aktualizuoja, nekartojant) Viešpaties Velykas, jo mirtį ir prisikėlimą tarp mūsų. Tai mūsų tikėjimo, mūsų vilties, mūsų meilės atmintis.
Eucharistija yra viso to, kas esame, atminimas, galima sakyti, širdies atminimas, suteikiantis pastarajam terminui biblinę reikšmę: asmens visuma. Žmogus vertas tiek, kiek verta jo širdis Tai apima, kaip ir kardinolo Ratzingerio papasakotoje istorijoje, gebėjimą būti geranoriškam ir užjaučiančiam, kurie krikščionybėje sutapatinami su paties Kristaus jausmais.
Eucharistija, širdies atminimas, gydo, saugo ir stiprina visą krikščionio asmenį. Todėl, kaip sako Bažnyčia, Eucharistija yra krikščioniškojo gyvenimo ir Bažnyčios misijos šaltinis ir viršūnė (plg. Benediktas XVI, Apaštališkasis paraginimas. Sacramentum caritatis, 2007).
Per iškilmę Corpus ChristiPranciškus atskleidė šio "paminklo" - Eucharistijos - gydomąją galią. Tai darydamas jis mums parodo Eucharistijos svarbą formuojant mūsų jausmus Dievui ir kitiems.
Nuo to taip pat priklauso tai, ką galėtume pavadinti afektiniu ugdymu, kuris kiekviename žmoguje niekada nesibaigia, ir afektinis ryšys su Dievu ir kitais: mokėjimas save statyti prieš kitus - giminaičius ir draugus, kolegas ir bendradarbius, žmones, kuriuos sutinkame kiekvieną dieną.
Vidinis "prisiėmimas" atsakomybės už tai, kas su jais vyksta, mokėjimas tinkamai perteikti ir išreikšti savo jausmus, integruoti juos į savo sprendimus ir veiklą yra svarbi paties krikščioniškojo gyvenimo patrauklumo dalis. Taigi Eucharistija užima centrinę vietą, susijusią su įžvalgumasTurime suvokti visų savo veiksmų dvasines ir bažnytines pasekmes.
Eucharistija išgydo našlaičių atmintį ir užgydo jos žaizdas. T. y. "atmintį, sužeistą meilės trūkumo ir karčių nusivylimų, gautų iš to, kuris turėjo dovanoti meilę, bet vietoj to paliko širdį apleistą". Eucharistija įkvepia mums didesnę meilę - paties Dievo meilę.. Taip sako popiežius:
"Eucharistija atneša mums ištikimą Tėvo meilę, kuri gydo mūsų našlaitystę. Ji dovanoja mums Jėzaus meilę, kuri kapą iš atvykimo taško pavertė išvykimo tašku ir kuri tokiu pat būdu gali pakeisti mūsų gyvenimą. Jis perduoda mums Šventosios Dvasios meilę, kuri guodžia, nes niekada nepalieka nieko vieno, ir gydo žaizdas".
Antra, Eucharistija gydo mūsų neigiamą atmintį. Ta "atmintis", kuri "visuomet iškelia į paviršių tai, kas neteisinga, ir palieka mums liūdną mintį, kad esame niekam tikę, kad tik klystame, kad klystame". Ir ji visada prieš mus iškelia mūsų problemas, nuopuolius, sudužusias svajones.
Jesus ateina mums pasakyti, kad taip nėra. Kad esame Jam vertingikuris visada mato mumyse gėrį ir grožį, kuris trokšta mūsų draugijos ir meilės. "Viešpats žino, kad blogis ir nuodėmės nėra mūsų tapatybė; tai ligos, infekcijos. Ir - remdamasis gerais pavyzdžiais šiuo pandemijos laikotarpiu, popiežius paaiškina, kaip gydo Eucharistija - Jis ateina jų išgydyti Eucharistija, kurioje yra antikūnų mūsų liguistai neigiamos atminties atminčiai.
Su Jėzumi galime apsisaugoti nuo liūdesio. Y por ello la fuerza de la Eucaristía –cuando procuramos recibirla con las mejores disposiciones, de modo que dé en nosotros todos sus frutos– nos transforma en portadores de Dios, que equivale a decir: portadores de alegría.
Trečia, Eucharistija gydo mūsų uždarą atmintį. Gyvenimas dažnai palieka mus sužeistus. Ir tai daro mus baikščius ir įtarius, ciniškus ar abejingus, arogantiškus..., savanaudiškus. Visa tai, pastebi Petro įpėdinis, "yra apgaulė, nes tik meilė išgydo baimę prie pat jos šaknų ir išlaisvina mus iš mus įkalinančio užsispyrimo". Jėzus ateina, kad išlaisvintų mus iš šių pančių, vidinių blokadų ir širdies paralyžiaus.
"Viešpats, siūlantis mums save duonos paprastume, taip pat kviečia mus nešvaistyti savo gyvenimo siekiant tūkstančių nenaudingų dalykų, kurie sukelia priklausomybę ir palieka mus tuščius viduje. Eucharistija pašalina mumyse daiktų alkį ir įžiebia mumyse noras tarnauti". Tai padeda mums atsistoti ir padėti kitiems, kurie trokšta maisto, orumo ir darbo. Ji kviečia mus kurti tikras solidarumo grandines.
Eucharistija gydo mūsų našlaičius ir sužeistą atmintį, neigiamą atmintį ir uždarą atmintį. Prie to Pranciškus birželio 14 d. Viešpaties angelo maldos kalboje priduria paaiškinimą apie du Eucharistijos poveikius: mistinį poveikį ir bendruomeninį poveikį.
Mistinis poveikis (mistinis, turint omenyje ten vykstantį gilų slėpinį) yra susijęs su mūsų "sužeistos atminties" išgydymu, apie kurį jis kalbėjo savo homilijoje. Eucharistija mus gydo ir vidumi perkeičia per mūsų artumą su Jėzumi; nes tai, ką mes priimame duonos ar vyno pavidalu, yra ne kas kita, kaip Kristaus kūnas ir kraujas (plg. 1 Kor 10, 16-17).
Jėzus, - dar kartą aiškina popiežius, - dalyvauja Eucharistijos sakramentas būti mūsų maistu, būti įsisavintas ir tapti mumyse ta atsinaujinančia jėga, kuri sugrąžina mums energiją ir norą grįžti į kelią po kiekvieno sustojimo ar kritimo".
Kartu jis atkreipia dėmesį į tai, kokios turi būti mūsų nuostatos, kad visa tai būtų įmanoma; visų pirma, "mūsų noras leisti, kad mus pakeistų, mūsų mąstymo ir veikimo būdas".
Taip yra, ir ši valia pasireiškia tuo, kad einame prie Eucharistijos su sąžine, laisva nuo sunkių nuodėmių (prieš tai, jei reikia, priėmę Atgailos sakramentą), kad leidžiame, jog mums padėtų tie, kurie gali mums padėti formuoti sąžinę, ištaisyti troškimus, nukreipti veiklą tinkama linkme, atsižvelgiant į aplinkybes, kad mūsų gyvenimas turėtų tikrą meilės ir tarnystės prasmę.
Dėl visų šių priežasčių, pabrėžia Pranciškus, Mišios yra ne tik socialinis ar pagarbos aktas, bet ir tuščias turinys. Tai "Jėzus, kuris ateina mūsų pamaitinti".
Visa tai susiję su Eucharistijos bendruomeniniu poveikiu, kuris yra jos galutinis tikslas, išreikštas šiais žodžiais Šventasis PauliusNes nors mūsų daug, mes esame viena duona ir vienas kūnas" (Ten pat, 17 eil.). Tai reiškia, kad iš savo mokinių padarė bendruomenę, šeimą, įveikiančią varžybas ir pavydą, prietarus ir susiskaldymus. Suteikdamas mums broliškos meilės dovaną, gali pasiekti tai, ko Jis taip pat prašė: "Pasilikite mano meilėje" (Jn 15, 9).
Tokiu būdu, - daro išvadą Pranciškus, - Bažnyčia ne tik "padaro" Eucharistiją, bet galiausiai Eucharistija padaro Bažnyčią kaip "bendrystės slėpinį" jos misijai. Misiją, kuri prasideda būtent nuo mūsų vienybės kūrimo ir didinimo. Būtent taip yra ir būtent taip Bažnyčia gali būti viso pasaulio vienybės, taikos ir perkeitimo sėkla.
Ramiro Pellitero Iglesias
Navaros universiteto Teologijos fakulteto pastoracinės teologijos profesorius.
Paskelbta Bažnyčia ir naujoji evangelizacija.