Roven Earl Danao de la Cruz yra seminaristas iš Masbatės vyskupijos Filipinuose.
"Mano šeima ir giminaičiai yra katalikai, todėl jie dalijosi su manimi krikščioniškuoju tikėjimu. Kai tėvai išsiuntė mane mokytis į katalikišką mokyklą mūsų apylinkėse, ši tikėjimo sėkla išaugo. Toje aplinkoje po truputį pradėjau atrasti savo kunigiškąjį pašaukimą. Aiškiai prisimenu tą akimirką, kai pirmą kartą gyvenime sau pasakiau, kad noriu būti kunigas. Buvau aštuonerių metų ir būtent per mėnesio Mišias mūsų mokykloje mane labai paveikė kunigo gyvenimas. Kadangi visada labai vėluodavau į Mišias ir kėdės jau būdavo užimtos, atsistodavau. Tačiau mane liūdino tai, kad ateidavau anksčiau už kunigą. Tada prasidėdavo Mišios ir, mano nuostabai, matydavau, kad kunigas gali atsisėsti, nors ir buvo daug vėliau už mane. Po Mišių priėjau prie savo mokytojos ir paklausiau jos apie tai. Ji juokaudama man pasakė, kad turiu būti toks kaip jis, kad galėčiau atsisėsti. Taigi tada ir nusprendžiau, kad noriu būti kunigu: vien tam, kad galėčiau atsisėsti, kai pavėluosiu.
Praėjus ketveriems metams dėl Dievo apvaizdos ši paviršutiniška priežastis subrendo. Kai baigiau pradinę mokyklą, pasisakiau tėvams, kad noriu stoti į kunigų seminariją. Pirmoji reakcija buvo labai neigiama. Todėl meldžiau Viešpatį, kad suteiktų man signalas Paprašiau jo, kad jei jis leistų man stoti į seminariją, laikyčiau tai neabejotinu ženklu, jog esu skirtas kunigystei. Taigi paprašiau jo, kad jei jis leistų man stoti į seminariją, laikyčiau tai neabejotinu ženklu, jog esu skirtas kunigystei. Po kelių savaičių ši malda buvo išpildyta: tėvai leido man stoti į mažąją seminariją. Į mažąją kunigų seminariją įstojau būdamas dvylikos metų ir ten prasidėjo ilgas atpažinimo laikas, kurio rezultatas - geri santykiai su Dievu ir broliais. Ten man labai patiko bendruomenės gyvenimas.
Mažojoje seminarijoje pirmą kartą gyvenime patyriau, kad esu ekstravertas, o tai virto daugybe gerų draugų, su kuriais dalinausi savo džiaugsmais ir vargais. Prisimenu akimirką, kai mano bendraklasiai prisijungė prie mūsų bendraklasio, kuris už tai, kad mums žaidžiant per pamoką netyčia metė į mokytoją suglamžytą popierių, mūsų auklėtojų buvo nubaustas savaitės trukmės tvarkymosi darbais. Taip elgėmės todėl, kad mūsų propagandoje frazė "Vienas už visus! Ir visi už vieną!" visada yra aukščiau už bet kokią brolybės taisyklę. Bausmę atlikdavome su džiaugsmu, nes tai buvo laikas, kai galėdavome pasikalbėti iš juoko. Iš šių berniukų išmokau, kad laimingas gyvenimas yra tas, kuris visada galvoja apie kitas. Tuo pat metu supratau, kad mano gyvenimo kelionė - tai mąstymas apie tai, ko Dievas iš manęs prašo: apie mano kunigiškąjį pašaukimą.
Po ketverių metų tęsiau formaciją didžiojoje kunigų seminarijoje. Tuo metu iškilo sunkumų, kurie privertė mane suabejoti savo pašaukimo tikrumu. Todėl šią temą iškėliau savo ugdytojui ir per tą pokalbį jis man priminė pirmąsias akimirkas, kai apsisprendžiau tapti kunigu. Tada prisiminiau signalas prašiau prieš stodamas į seminariją. Šio savo ugdytojo dėka iš naujo atradau savo pašaukimo didybę, todėl lieku seminarijoje įsitikinęs, kad Dievas visada ištikimas savo pažadui.
