Susitikus su Rocío Fumanal visos problemos išnyksta. Ji spinduliuoja viltį ir priverčia išnykti jūsų nusiskundimus. Ši 22 metų mergina sugeba į jūsų gyvenimą įnešti naujo džiaugsmo. Ji yra stiprybės pavyzdys. Rocio likimas visiškai pasikeitė po to, kai ji pateko į automobilio avariją, kai važiavo dirbti prižiūrėtoja vasaros jaunimo stovykloje. Ji sako, kad jos mama iš dangaus išgelbėjo jai gyvybę. "Pajutau jos apkabinimą. Mama man suteikė antrą galimybę gyventi, ir aš žinau, kad dabar gyvenu dėl mūsų abiejų.
Po aštuonių mėnesių, praleistų Toledo paralyžiaus ligoninėje, jis grįžo namo kartu su tėvu ir trimis seserimis - pagrindiniais jo rėmėjais. Ir savo neįgaliojo vežimėliu. Ligoninėje ji skleidė optimizmą ir gyvybingumą savo kolegoms. "Viena mergina atvyko serganti kaulų čiulpų vėžiu, tapome tarsi seserys. Prieš mirtį ji buvo pakrikštyta, sutvirtinta ir priėmė Komuniją. Dievas mane pastatė šalia jos", - pasakoja Rocío.
Nes Rocío Fumanal nuomone, "viltis yra paskutinis dalykas, kurį galima prarasti. Taip visada sakydavau savo kolegoms ligoninėje, savo kitai didelei šeimai. Bijojau iš ten išeiti, susidurti su gyvenimu. Bet aš esu čia, kad ir kokia norėčiau būti, kad ir ko Dievas norėtų.
Ligoninėje ji liudijo savo tikėjimą ir visiems pasakojo apie CARF fondą ir jo veiklą, skirtą vyskupijų kunigams, seminaristams ir pašaukimams visuose žemynuose. "Su CARF fondu susipažinau jo organizuojamoje kelionėje į Romą - kaip svarbu, kad kunigai gautų gerą formaciją", - sako Rocío.
Nuo to laiko Rocío Fumanal yra jauna CARF fondo mecenatė. Ji supranta, kad, nors ir būdama paralyžiuota kojų, turi misiją, kurią turi atlikti. "Kaip katalikai žinome, kad Dievas turi istoriją kiekvienam žmogui. Jis siunčia mums duobes, kad galėtume Juo pasitikėti ir būti pavyzdžiu".
Jam buvo sunku, jis to neneigia, maištavo, nusiskuto plaukus... "Kai furgonas apvirto, prireikė valandos, kad mane ištrauktų. Aš labai kentėjau. Niekada nesusitaikai su tuo, kad anksčiau galėjau vaikščioti, o dabar negaliu. Bet atgavau jėgas. Bet atgavau entuziazmą ir jėgas tęsti ankstyvojo ugdymo studijas ir mokytis gestų kalbos. Man reikia kėdės užpakaliui, bet ne galvai", - juokauja ji. Ji taip pat žaidžia tenisą, treniruojasi rankinis dviratis ir ketina išbandyti irklenčių tenisą.
Nors jai buvo pasakyta, kad jos negalia negrįžtama, ji svajoja apie stebuklą. "Dievas man suteiks ką nors didingo", - šypsosi ji, nes Rocío tikslas - būti matomai geroje šviesoje. Vasarą ji su grupe draugų iš Maltos ordino ėjo pėsčiomis Camino de Santiago. Ji neketina pasiduoti. Ji pažada: Rocío Fumanal žodis.
Marta Santín, religinės informacijos žurnalistas.
Iš pradžių paskelbta 2019 m. CARF fondo naujienlaiškyje.
