Ramón Pérez Contreras es un sacerdote chileno de la diócesis de Villarrica. Después de unos meses de angustia por no poder viajar a Roma debido a la pandemia, logró aterrizar a principios de enero en la Ciudad Eterna para estudiar Historia de la Iglesia en la Pontificia Universidad de la Santa Cruz y para “imparare Roma”, en el sentido de vivir la experiencia eclesial de la universalidad de la Iglesia. Reside en el Colegio sacerdotal Altomonte con presbíteros de cuatro continentes, cerca del Vicario de Cristo. Y en muy poco tiempo he podido vivir de manera profunda esa proximidad del Papa Francisco.
Laiške jis pasakoja apie savo jaudulį, kai popiežius jam paskambino, apie vaikystėje patirtus susitikimus su Šventuoju Tėvu, apie linksmą anekdotą, kurį pontifikas jam papasakojo, ir apie Pranciškaus susidomėjimą labai asmenišku laišku, kurį jis galėjo jam įteikti audiencijos Pauliaus VI salėje pabaigoje. Štai šis laiškas.
Kai gavau Villarrica-Čilės vyskupijos, iš kurios esu kilęs ir kurioje esu inkardinuotas, vyskupo kvietimą studijuoti Romoje, maniau, kad Romos patirtis nebus tik piligriminė ar šeimyninė kelionė, bet kad tai tikrai bus "imperare Roma" su viskuo, ką reiškia šis romėniškas žodis. Po kelių mėnesių kančios dėl to, kad dėl pandemijos negalėjau keliauti, pagaliau buvau Romoje. Radau puikią kunigų bendruomenė Altomonte, kur gyvenu, ir įspūdingas universitetas.
Viena iš pasikartojančių frazių, kurias girdėjau, buvo: "Verta išgyventi šią turtingą bažnytinę patirtį arti popiežiaus". Niekada nemaniau, kad per tokį trumpą laiką taip giliai patirsiu artumą su Kristaus Vietininku.
Viskas prasidėjo nuo registracijos į apaštališkosios atgailos kursą, kuris, kaip liudija kiti broliai kunigai, pasirodė labai įdomus. Kaip įprasta, kursai vyko taip internetu, tačiau įpusėjus šiam procesui mums buvo pranešta, kad teismo posėdis su Popiežius Pranciškus asmeniškai atvyks į Romoje studijuojančius kunigusTaigi kartu su kitais namų kunigais ruošėmės tam momentui.
Pagaliau kovo 12 d. galėjome dalyvauti, vienintelis dalykas, kurį atsivežiau su savimi, buvo laiškas, kurį parašiau, kad perduočiau popiežiui.
"Laiško detalės yra labai asmeniškos, be to, kad pateikiu tam tikrų abejonių, su didele pagarba ir nuolankumu teikiu pasiūlymą".
Altomontės kunigų kolegija - tai Popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto remiamas tarptautinis bažnytinis universitetinis centras, į kurį atvyksta vyskupijų kunigai iš viso pasaulio. Centras atitinka šventojo Josemaría Escrivá, Opus Dei įkūrėjo, kuris prieš daugelį metų tyrinėjo galimybę Romoje įsteigti kolegiją, kurios pagrindinis tikslas būtų suteikti studentams galimybę per jų pačių veiklą visapusiškai ir nuolat ugdyti kunigus žmogiškuoju, dvasiniu, pastoraciniu ir intelektiniu aspektais.
Įsteigtas Katalikiškojo ugdymo kongregacijos 2011 m. gegužės 31 d. dekretu, jis turi savo kanoninį teisinį statusą. Jos registruota buveinė yra Romoje, Via Ludovico Barassi snc, patalpose, priklausančiose Istituti Riuniti di San Girolamo della Carità, Italijos Respublikos prezidento pripažintai privačiai moralinei organizacijai, kuri jau daugelį metų nuolat bendradarbiauja su Popiežiškuoju Šventojo Kryžiaus universitetu.
Eidamas į teismo posėdį jaučiausi arti to, kad jį atiduočiau, ypač todėl, kad sėdėjome pirmoje eilėje, tinkamoje vietoje, kad jį matytume.
Tačiau Evangelija išsipildė, atvyko daugiau svarbių žmonių ir mes buvome perkelti į galinę eilę.(Lk 14,8) Aš labai arti išėjimo durų, pristatymo viltys mano laiškas išnyko.
Po gražių popiežiaus Pranciškaus apmąstymų ir rekomendacijų kunigams apie Susitaikinimo sakramentą, jis mus palaimino ir išėjo iš Pauliaus VI salės, tai buvo mano proga parodyti laišką.
Žvilgsniu jis liepė man prieiti arčiau, o aš, kupinas džiaugsmo ir su trupučiu piktdžiugos, jam pasakiau: "Tėve Jorge Mario (taip jį vadino vilose), aš esu čilietis", į ką jis greitai atsakė: "¡!Ir kas čia mano kaltė!"Pažvelgėme vienas į kitą ir gerai pasijuokėme. Po trumpo pokalbio jis nuėjo toliau, kad užbaigtų savo įtemptą dienos darbotvarkę.
Laiško detalės yra labai asmeniškos, be to, kad pateikiu keletą abejonių, su didele pagarba ir nuolankumu teikiu pasiūlymą. Siekiau, kad jį perskaitytumėte.
"Tėvas Jorge Mario (taip jį vadino lūšnynuose), aš esu čilietis", į ką jis greitai atsakė: "O kuo aš kaltas?" Mes pažvelgėme vienas į kitą ir abu labai nusijuokėme.
Tai, kas vyksta toliau, pateisina visus mano lūkesčius ir padeda suprasti, kad Pranciškui kiekvienas iš mūsų yra svarbus, ir tai liudija trečiadienį, kovo 16 d., įvykęs įvykis.
Prie stalo dalinausi gėrimu su keliais broliai kunigai iš Kolumbijos, Meksikos, Ekvadoro ir kartu su mumis kunigų kolegijos Altomonte vicerektorius Juan Carlos Ossandón. Staiga į mano telefoną paskambino privatus numeris..
Kai iš karto atsiliepiau, pastebėjau, kad kitoje pusėje yra popiežius Pranciškus, paleidau garsiai, kad jie galėtų išgirsti jo balsą, ir tada, labai susijaudinę, kelias minutes kalbėjomės.
Turiu pasakyti, kad mane sužavėjo jo skambučio detalumas, jo nuolankumas dėkojant man už pasiūlymą ir meilė, su kuria jis su manimi kalbėjo. Jis davė man keletą patarimų, kaip kuo geriau išnaudoti viešnagę Romoje. Pabaigoje jam pasakiau: ""Šventasis Tėve, ar galime išgerti puodelį arbatos?Į tai jis atsakė: "Dabar ne, nes turiu daug darbo, bet nesijaudinkite, pamatysime, kada galėsime susitikti".
Dalijuosi su jumis šia gražia patirtimi, kuri mums visų pirma byloja apie popiežiaus Pranciškaus nuolankumą, kuris, nepaisant visų savo darbų, turi laiko pakelti telefono ragelį ir paskambinti kunigui, kuris gyvena šia Romos patirtimi.
Tai, kas vyksta toliau, pateisina visus mano lūkesčius ir padeda suprasti, kad Pranciškui kiekvienas iš mūsų yra svarbus, ir tai liudija trečiadienį, kovo 16 d., įvykęs įvykis.
Prie stalo dalinausi gėrimu su keliais broliai kunigai iš Kolumbijos, Meksikos, Ekvadoro ir kartu su mumis kunigų kolegijos Altomonte vicerektorius Juan Carlos Ossandón. Staiga į mano telefoną paskambino privatus numeris..
Kai iš karto atsiliepiau, pastebėjau, kad kitoje pusėje yra popiežius Pranciškus, paleidau garsiai, kad jie galėtų išgirsti jo balsą, ir tada, labai susijaudinę, kelias minutes kalbėjomės.
Turiu pasakyti, kad mane sužavėjo jo skambučio detalumas, jo nuolankumas dėkojant man už pasiūlymą ir meilė, su kuria jis su manimi kalbėjo. Jis davė man keletą patarimų, kaip kuo geriau išnaudoti viešnagę Romoje. Pabaigoje jam pasakiau: ""Šventasis Tėve, ar galime išgerti puodelį arbatos?Į tai jis atsakė: "Dabar ne, nes turiu daug darbo, bet nesijaudinkite, pamatysime, kada galėsime susitikti".
Dalijuosi su jumis šia gražia patirtimi, kuri mums visų pirma byloja apie popiežiaus Pranciškaus nuolankumą, kuris, nepaisant visų savo darbų, turi laiko pakelti telefono ragelį ir paskambinti kunigui, kuris gyvena šia Romos patirtimi.
