Kiekvienais metais Ketvirtadienį po SekminėsBažnyčia švenčia išskirtinę liturginę šventę - fiesta de Jesucristo, Sumo y Eterno Sacerdote. Tai ne tik dar vienas liturginis minėjimas, bet ir gilus kvietimas apmąstyti pačią krikščioniškojo slėpinio esmę: Kristus, kuris aukoja save Tėvui už pasaulio išgelbėjimąir kuri Bažnyčios kunigus sieja su šia auka.
Šios šventės centre yra Kristus savo kunigiškoji dimensijat. y. kaip tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus (plg. 1 Tim 2, 5). Jis švenčia ne konkretų savo gyvenimo momentą (pvz., Kalėdas ar Velykas), bet savo amžinoji kunigiškoji būtispagal Melkizedeko tvarką (plg. Žyd 5,6).
Jėzus nebuvo toks kunigas kaip žydų šventyklos kunigai. Jis yra tobulas kunigas nes ji pasiūlė ne gyvulių aukos, bet jo paties kūnas ir kraujas. paklusdami ir mylėdami Tėvą. Kaip rašoma Laiške žydams: "Kristus atėjo kaip būsimųjų gėrybių vyriausiasis kunigas... ne ožių ir veršių krauju, bet savo krauju jis kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įgijo amžinąjį atpirkimą" (Žyd 9, 11-12).
Šią šventę į liturginį kalendorių XX a. įtraukė kai kurie vyskupai, ypač Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje, o 1987 m. ją patvirtino Dieviškojo kulto kongregacija. Nuo to laiko ją patvirtino daugelis vyskupijų visame pasaulyje.
Bažnyčia moko, kad Kristus yra kunigas, auka ir altorius vienu metu.. Jis yra ne tik tas, kuris siūlo, bet ir tas, kuris tas, kuris pasiduoda.Kristus, amžinasis kunigas, savo kūno auka kartą visiems laikams užbaigė žmonių atpirkimo darbą" (šios šventės Mišių prefacija).
Per Paskutinę vakarienę Jis sakramentiniu būdu numatė auką, kurią įvykdys ant kryžiaus. Nuo tada, kiekvienos Mišios yra tikras ir sakramentinis tos vienintelės aukos aktualizavimas. Šventosios Dvasios galia ji ne kartojama, bet tampa dabartine.
Todėl, kai kunigai švenčia Eucharistiją, veikti "in persona Christi Capitis". (Kristaus Galvos asmenyje), o ne kaip paprasti delegatai ar atstovai. Per juos veikia pats Kristus.
Šis festivalis taip pat yra privilegijuota proga meldžiantis už kunigus. Jie buvo sujungti su Kristumi Kunigu, kad tęstų jo misiją. Šventojo Jono Pauliaus II žodžiais tariant: "Tarnaujančioji kunigystė dalyvauja vienintelėje Kristaus kunigystėje ir turi užduotį kiekviename amžiuje įgyvendinti atpirkimo auką" (Laiškas kunigams, 1986 m. Didysis ketvirtadienis).
Šiandien kunigams labiau nei bet kada anksčiau reikia mūsų artumo, meilės ir maldų. Jų misija yra graži, bet kartu ir sudėtinga. Jie yra Kristaus meilės įrankiai, tačiau jiems neišvengiama sunkumų, nuovargio ir pagundų.
Todėl šis festivalis taip pat yra kvietimas atnaujinti meilę ir paramą mūsų pastoriams. Tai taip pat yra diena, skirta Kvietimas į naujus kunigystės pašaukimus. Bažnyčiai reikia vyrų, kurie, pamilę Kristų, būtų pasirengę savo gyvenimą skirti tarnystei Evangelijai.
Kontempliuoti Kristų kaip Aukščiausiąjį ir Amžinąjį Kunigą - tai kontempliuoti Jo Širdį, Jo pasiaukojimą, Jo klusnumą Tėvui ir Jo gailestingumą žmonijai. Jis tapo kunigu, kad be perstojo užtarkite musKaip rašoma Laiške hebrajams: "Jis gali išgelbėti tuos, kurie per jį ateina pas Dievą, nes jis visada gyvas, kad juos užtartų" (Žyd 7, 25).
Pasaulyje, kuriam būdingas savarankiškumas, skubotumas ir paviršutiniškumas, žvilgsnis į Kristų Kunigą yra kvietimas gyventi savęs dovanojimo, užtarimo ir tylios tarnystės dvasingumas. Kristus ne primeta save: Jis siūlo save. Jis nereikalauja: Jis duoda save. Jis nesipuikuoja: Jis atiduoda save iki kraštutinumo.
Tikintiesiems pasauliečiams ši šventė taip pat primena, kad visi pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Šventasis Petras aiškiai sako: "Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, savoji Dievo tauta" (1 Pt 2, 9).
Šis bendra tikinčiųjų kunigystė gyvenama kasdiene auka, malda, meile ir gyvenimo liudijimu. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas aukoti savo gyvenimą kaip dvasinę Dievui patinkančią auką (plg. Rom 12, 1).
Jėzaus Kristaus, vyriausiojo ir amžinojo kunigo, šventė kviečia mus su nauju tikėjimu žvelkite į altoriųir pripažinti, kad ten veikia pats Kristus. Jis primena mums, kad išgelbėjimas ateina ne iš mūsų darbų, bet iš Kristaus aukos.. Ir kad ši auka yra amžina, visada gyva, visada veiksminga.
Tai labai eucharistinė, labai kunigiška ir labai bažnytinė šventė. Tai proga padėkoti Kristui už Jo savęs dovanojimą, melstis už tuos, kurie pašaukti sakramentiniu būdu Jam atstovauti, ir kartu su Juo aukoti save Tėvui už pasaulio gėrį.
1. ¿Cuál es la identidad del sacerdote? La de Cristo. Todos los cristianos podemos y debemos ser no ya alter Christus sino ipse Christus, otros Cristos, ¡el mismo Cristo! Pero en el sacerdote esto se da inmediatamente, de forma sacramental (Amar a la Iglesia, 38).
2. A los sacerdotes se nos pide la humildad de aprender a no estar de moda, de ser realmente siervos de los siervos de Dios (...), para que los cristianos corrientes, los laicos, hagan presente, en todos los ambientes de la sociedad, a Cristo (Conversaciones, 59).
Kunigas, kuris šitaip išgyvena Šventąsias Mišias - garbindamas, atgailodamas, skatindamas, dėkodamas, susitapatindamas su Kristumi - ir kitus moko, kad Altoriaus auka taptų krikščionio gyvenimo centru ir šaknimi, tikrai parodys nepakartojamą savo pašaukimo didybę, tą charakterį, kuriuo jis yra užantspauduotas ir kurio nepraras per visą amžinybę (Mylėti Bažnyčią, 49). (Amar a la Iglesia, 49).
4. He concebido siempre mi labor de sacerdote y de pastor de almas como una tarea encaminada a situar a cada uno frente a las exigencias completas de su vida, ayudándole a descubrir lo que Dios, en concreto, le pide, sin poner limitación alguna a esa independencia santa y a esa bendita responsabilidad individual, que son características de una conciencia cristiana (Es Cristo que pasa, 99).
5. ¡Valor de la piedad en la Santa Liturgia!
Nada me extrañó lo que, hace unos días, me comentaba una persona hablando de un sacerdote ejemplar, fallecido recientemente: ¡qué santo era!
—¿Le trató Vd. mucho?, le pregunté.
—No —me contestó—, pero le vi una vez celebrar la Santa Misa (Forja, 645).
6. No quiero —por sabido— dejar de recordarte otra vez que el Sacerdote es "otro Cristo". —Y que el Espíritu Santo ha dicho: "nolite tangere Christos meos" —no queráis tocar a "mis Cristos" (Camino, 67).
7. El trabajo —por decirlo así— profesional de los sacerdotes es un ministerio divino y público, que abraza exigentemente toda la actividad hasta tal punto que, en general, si a un sacerdote le sobra tiempo para otra labor que no sea propiamente sacerdotal, puede estar seguro de que no cumple el deber de su ministerio (Amigos de Dios, 265).
8. Cristo, que subió a la Cruz con los brazos abiertos de par en par, con gesto de Sacerdote Eterno, quiere contar con nosotros —¡que no somos nada!—, para llevar a "todos" los hombres los frutos de su Redención (Forja, 4).
9. Ni a la derecha ni a la izquierda, ni al centro. Yo, como sacerdote, procuro estar con Cristo, que sobre la Cruz abrió los dos brazos y no sólo uno de ellos: tomo con libertad, de cada grupo, aquello que me convence, y que me hace tener el corazón y los brazos acogedores, para toda la humanidad (Conversaciones, 44).
10. Aquel sacerdote amigo trabajaba pensando en Dios, asido a su mano paterna, y ayudando a que los demás asimilaran estas ideas madres. Por eso, se decía: cuando tú mueras, todo seguirá bien, porque continuará ocupándose Él(Surco, 884).
11. Me convenció aquel sacerdote amigo nuestro. Me hablaba de su labor apostólica, y me aseguraba que no hay ocupaciones poco importantes. Debajo de este campo cuajado de rosas —decía—, se esconde el esfuerzo silencioso de tantas almas que, con su trabajo y oración, con su oración y trabajo, han conseguido del Cielo un raudal de lluvias de la gracia, que todo lo fecunda (Surco, 530).
12. ¡Vive la Santa Misa!
—Te ayudará aquella consideración que se hacía un sacerdote enamorado: ¿es posible, Dios mío, participar en la Santa Misa y no ser santo?
—Y continuaba: ¡me quedaré metido cada día, cumpliendo un propósito antiguo, en la Llaga del Costado de mi Señor!
—¡Anímate! (Forja, 934).
Būti krikščioniu - ir ypač kunigu, nes visi pakrikštytieji yra karališkosios kunigystės dalininkai, - reiškia nuolat būti prie kryžiaus. (Forja, 882).
14. No nos acostumbremos a los milagros que se operan ante nosotros: a este admirable portento de que el Señor baje cada día a las manos del sacerdote. Jesús nos quiere despiertos, para que nos convenzamos de la grandeza de su poder, y para que oigamos nuevamente su promesa: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum, si me seguís, os haré pescadores de hombres; seréis eficaces, y atraeréis las almas hacia Dios. Debemos confiar, por tanto, en esas palabras del Señor: meterse en la barca, empuñar los remos, izar las velas, y lanzarse a ese mar del mundo que Cristo nos entrega como heredad (Es Cristo que pasa, 159).
Si es verdad que arrastramos miserias personales, también lo es que el Señor cuenta con nuestros errores. No escapa a su mirada misericordiosa que los hombres somos criaturas con limitaciones, con flaquezas, con imperfecciones, inclinadas al pecado. Pero nos manda que luchemos, que reconozcamos nuestros defectos; no para acobardarnos, sino para arrepentirnos y fomentar el deseo de ser mejores (Es Cristo que pasa, 159).
15. Sacerdote, hermano mío, habla siempre de Dios, que, si eres suyo, no habrá monotonía en tus coloquios (Forja, 965).
16. La guarda del corazón. —Así rezaba aquel sacerdote: "Jesús, que mi pobre corazón sea huerto sellado; que mi pobre corazón sea un paraíso, donde vivas Tú; que el Ángel de mi Guarda lo custodie, con espada de fuego, con la que purifique todos los afectos antes de que entren en mí; Jesús, con el divino sello de tu Cruz, sella mi pobre corazón" (Forja, 412).
17. Cuando daba la Sagrada Comunión, aquel sacerdote sentía ganas de gritar: ¡ahí te entrego la Felicidad! (Forja, 267)
18. Para no escandalizar, para no producir ni la sombra de la sospecha de que los hijos de Dios son flojos o no sirven, para no ser causa de desedificación..., vosotros habéis de esforzaros en ofrecer con vuestra conducta la medida justa, el buen talante de un hombre responsable (Amigos de Dios, 70).
