Kiekvienais metais Ketvirtadienį po SekminėsBažnyčia švenčia išskirtinę liturginę šventę - Jėzaus Kristaus, Aukščiausiojo ir amžinojo kunigo, šventė. Tai ne tik dar vienas liturginis minėjimas, bet ir gilus kvietimas apmąstyti pačią krikščioniškojo slėpinio esmę: Kristus, kuris aukoja save Tėvui už pasaulio išgelbėjimąir kuri Bažnyčios kunigus sieja su šia auka.
Šios šventės centre yra Kristus savo kunigiškoji dimensijat. y. kaip tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus (plg. 1 Tim 2, 5). Jis švenčia ne konkretų savo gyvenimo momentą (pvz., Kalėdas ar Velykas), bet savo amžinoji kunigiškoji būtispagal Melkizedeko tvarką (plg. Žyd 5,6).
Jėzus nebuvo toks kunigas kaip žydų šventyklos kunigai. Jis yra tobulas kunigas nes ji pasiūlė ne gyvulių aukos, bet jo paties kūnas ir kraujas. paklusdami ir mylėdami Tėvą. Kaip rašoma Laiške žydams: "Kristus atėjo kaip būsimųjų gėrybių vyriausiasis kunigas... ne ožių ir veršių krauju, bet savo krauju jis kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įgijo amžinąjį atpirkimą" (Žyd 9, 11-12).
Šią šventę į liturginį kalendorių XX a. įtraukė kai kurie vyskupai, ypač Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje, o 1987 m. ją patvirtino Dieviškojo kulto kongregacija. Nuo to laiko ją patvirtino daugelis vyskupijų visame pasaulyje.
Bažnyčia moko, kad Kristus yra kunigas, auka ir altorius vienu metu.. Jis yra ne tik tas, kuris siūlo, bet ir tas, kuris tas, kuris pasiduoda.Kristus, amžinasis kunigas, savo kūno auka kartą visiems laikams užbaigė žmonių atpirkimo darbą" (šios šventės Mišių prefacija).
Per Paskutinę vakarienę Jis sakramentiniu būdu numatė auką, kurią įvykdys ant kryžiaus. Nuo tada, kiekvienos Mišios yra tikras ir sakramentinis tos vienintelės aukos aktualizavimas. Šventosios Dvasios galia ji ne kartojama, bet tampa dabartine.
Todėl, kai kunigai švenčia Eucharistiją, veikti "in persona Christi Capitis". (Kristaus Galvos asmenyje), o ne kaip paprasti delegatai ar atstovai. Per juos veikia pats Kristus.
Šis festivalis taip pat yra privilegijuota proga meldžiantis už kunigus. Jie buvo sujungti su Kristumi Kunigu, kad tęstų jo misiją. Šventojo Jono Pauliaus II žodžiais tariant: "Tarnaujančioji kunigystė dalyvauja vienintelėje Kristaus kunigystėje ir turi užduotį kiekviename amžiuje įgyvendinti atpirkimo auką" (Laiškas kunigams, 1986 m. Didysis ketvirtadienis).
Šiandien kunigams labiau nei bet kada anksčiau reikia mūsų artumo, meilės ir maldų. Jų misija yra graži, bet kartu ir sudėtinga. Jie yra Kristaus meilės įrankiai, tačiau jiems neišvengiama sunkumų, nuovargio ir pagundų.
Todėl šis festivalis taip pat yra kvietimas atnaujinti meilę ir paramą mūsų pastoriams. Tai taip pat yra diena, skirta Kvietimas į naujus kunigystės pašaukimus. Bažnyčiai reikia vyrų, kurie, pamilę Kristų, būtų pasirengę savo gyvenimą skirti tarnystei Evangelijai.
Kontempliuoti Kristų kaip Aukščiausiąjį ir Amžinąjį Kunigą - tai kontempliuoti Jo Širdį, Jo pasiaukojimą, Jo klusnumą Tėvui ir Jo gailestingumą žmonijai. Jis tapo kunigu, kad be perstojo užtarkite musKaip rašoma Laiške hebrajams: "Jis gali išgelbėti tuos, kurie per jį ateina pas Dievą, nes jis visada gyvas, kad juos užtartų" (Žyd 7, 25).
Pasaulyje, kuriam būdingas savarankiškumas, skubotumas ir paviršutiniškumas, žvilgsnis į Kristų Kunigą yra kvietimas gyventi savęs dovanojimo, užtarimo ir tylios tarnystės dvasingumas. Kristus ne primeta save: Jis siūlo save. Jis nereikalauja: Jis duoda save. Jis nesipuikuoja: Jis atiduoda save iki kraštutinumo.
Tikintiesiems pasauliečiams ši šventė taip pat primena, kad visi pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Šventasis Petras aiškiai sako: "Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, savoji Dievo tauta" (1 Pt 2, 9).
Šis bendra tikinčiųjų kunigystė gyvenama kasdiene auka, malda, meile ir gyvenimo liudijimu. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas aukoti savo gyvenimą kaip dvasinę Dievui patinkančią auką (plg. Rom 12, 1).
Jėzaus Kristaus, vyriausiojo ir amžinojo kunigo, šventė kviečia mus su nauju tikėjimu žvelkite į altoriųir pripažinti, kad ten veikia pats Kristus. Jis primena mums, kad išgelbėjimas ateina ne iš mūsų darbų, bet iš Kristaus aukos.. Ir kad ši auka yra amžina, visada gyva, visada veiksminga.
Tai labai eucharistinė, labai kunigiška ir labai bažnytinė šventė. Tai proga padėkoti Kristui už Jo savęs dovanojimą, melstis už tuos, kurie pašaukti sakramentiniu būdu Jam atstovauti, ir kartu su Juo aukoti save Tėvui už pasaulio gėrį.
1. Kokia yra kunigo tapatybė? Kristaus. Visi krikščionys gali ir turi būti nebe alter Christus bet ipse Christus, kiti kristus, pats Kristus! Tačiau kunigui tai suteikiama iš karto, sakramentiniu būdu. (Meilė Bažnyčiai, 38).
2. Mūsų, kunigų, prašoma nuolankumo išmokti būti nemadingais, būti tikrais Dievo tarnais (...), kad paprasti krikščionys, pasauliečiai, galėtų padaryti Kristų esantį visose visuomenės gyvenimo srityse. (Pokalbiai, 59).
Kunigas, kuris šitaip išgyvena Šventąsias Mišias - garbindamas, atgailodamas, skatindamas, dėkodamas, susitapatindamas su Kristumi - ir kitus moko, kad Altoriaus auka taptų krikščionio gyvenimo centru ir šaknimi, tikrai parodys nepakartojamą savo pašaukimo didybę, tą charakterį, kuriuo jis yra užantspauduotas ir kurio nepraras per visą amžinybę (Mylėti Bažnyčią, 49). (Meilė Bažnyčiai, 49).
4. Savo, kaip kunigo ir sielų ganytojo, darbą visada suvokiau kaip užduotį, kurios tikslas - padėti kiekvienam žmogui akis į akį susidurti su visais jo gyvenimo reikalavimais, padėti jam atrasti tai, ko Dievas iš jo prašo konkrečiai, neribojant šventos nepriklausomybės ir palaimintos asmeninės atsakomybės, kurios yra krikščioniškos sąžinės bruožai. (Tai Kristus, kuris praeina, 99).
5. Pamaldumo vertė šventojoje liturgijoje!
Manęs visai nenustebino tai, ką prieš kelias dienas kažkas man pasakė apie neseniai mirusį pavyzdingą kunigą: koks jis buvo šventasis!
-Ar daug jį gydėte, - paklausiau.
Ne, - atsakė jis, - bet kartą mačiau jį švenčiant Mišias. (Kalvė, 645).
6. Nenoriu, kaip žinau, nepamiršti dar kartą priminti, kad Kunigas yra "kitas Kristus". -Ir kad Šventoji Dvasia pasakė: "nolite tangere Christos meos". -nenoriu liesti "mano Kristaus". (Camino, 67).
7. Profesinė kunigų veikla yra, taip sakant, dieviškoji ir viešoji tarnystė, kuri reikalauja tiek daug veiklos, kad apskritai, jei kunigas turi laiko kitiems darbams, išskyrus tuos, kurie yra tinkamai kunigiški, jis gali būti tikras, kad neatlieka savo tarnystės pareigų. (Dievo draugai, 265).
8. Kristus, kuris įžengė ant Kryžiaus plačiai išskėstomis rankomis, su Amžinojo Kunigo gestu, nori tikėtis, kad mes, kurie esame niekas, atnešime "visiems" žmonėms jo Atpirkimo vaisius. (Kalvė, 4).
9. Nei į dešinę, nei į kairę, nei į centrą. Būdamas kunigas, stengiuosi būti su Kristumi, kuris ant kryžiaus atvėrė abi rankas, o ne tik vieną iš jų: laisvai imu iš kiekvienos grupės tai, kas mane įtikina ir dėl ko turiu svetingą širdį ir rankas visai žmonijai. (Pokalbiai, 44).
10. Tas draugas kunigas dirbo mąstydamas apie Dievą, laikydamasis jo tėviškos rankos ir padėdamas kitiems įsisavinti šias motiniškas idėjas. Todėl jis sau sakydavo: kai mirsi, viskas bus gerai, nes Jis ir toliau viskuo rūpinsis.(Surco, 884).
11. Mane įtikino tas mūsų draugas kunigas. Jis kalbėjo man apie savo apaštališkąjį darbą ir patikino, kad nėra nesvarbių užsiėmimų. Po šiuo rožių lauku, - sakė jis, - slepiasi tylios pastangos daugybės sielų, kurios savo darbu ir malda, savo malda ir darbu gavo iš dangaus malonės lietų, kuris viską padaro vaisingą. (Surco, 530).
12. Gyvenkite šventosiomis Mišiomis!
-Tai padės jums apsvarstyti įsimylėjusio kunigo mintį: "Ar įmanoma, mano Dieve, dalyvauti šventosiose Mišiose ir nebūti šventuoju?
-Ir jis tęsė: "Kiekvieną dieną, vykdydamas senovinį tikslą, liksiu savo Viešpaties pusėje!
-Džiaukitės! (Kalvė, 934).
Būti krikščioniu - ir ypač kunigu, nes visi pakrikštytieji yra karališkosios kunigystės dalininkai, - reiškia nuolat būti prie kryžiaus. (Kalvė, 882).
14. Nepriprantame prie stebuklų, kurie vyksta mūsų akivaizdoje: prie šio nuostabaus stebuklo, kad Viešpats kasdien nužengia į kunigo rankas. Jėzus nori, kad mes pabustume, kad įsitikintume Jo galybės didybe ir iš naujo išgirstume Jo pažadą: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominumJei seksite paskui mane, padarysiu jus žmonių žvejais, būsite veiksmingi ir trauksite sielas pas Dievą. Todėl turime pasitikėti šiais Viešpaties žodžiais: sėskite į valtį, paimkite irklus, pakelkite bures ir išplaukite į tą pasaulio jūrą, kurią Kristus mums dovanoja kaip paveldą. (Tai Kristus, kuris praeina, 159).
Jei tiesa, kad turime asmeninių nelaimių, tai tiesa ir tai, kad Viešpats skaičiuoja mūsų klaidas. Jo gailestingam žvilgsniui neužkliūva, kad mes, žmonės, esame ribotos, silpnos, netobulos, į nuodėmes linkusios būtybės. Tačiau Jis liepia mums kovoti, pripažinti savo trūkumus ne tam, kad nusiviltume, bet kad atgailautume ir puoselėtume troškimą būti geresniais. (Tai Kristus, kuris praeina, 159).
15. Kunige, mano broli, visada kalbėk apie Dievą, nes jei esi Jo, tavo pokalbiuose nebus monotonijos. (Kalvė, 965).
16. Širdies globa. -Taip meldėsi tas kunigas: "Jėzau, tegul mano vargšė širdis būna užantspauduotas sodas; tegul mano vargšė širdis būna rojus, kuriame Tu gyveni; tegul Angelas sargas saugo ją ugniniu kalaviju, kuriuo išvalo visas aistras, prieš joms įeinant į mane; Jėzau, dieviškuoju savo kryžiaus antspaudu užantspauduok mano vargšę širdį" (Jn 1, 16). (Kalvė, 412).
17. Kai jis dalijo Komuniją, tam kunigui norėjosi sušukti: "Štai aš tau duodu Laimę! (Kalvė, 267)
18. Kad nesukeltumėte skandalo, kad nesukeltumėte net šešėlio įtarimo, jog Dievo vaikai yra tinginiai ar nenaudėliai, kad netaptumėte išsigimimo priežastimi..., turite stengtis, kad jūsų elgesys būtų teisingas, atsakingo žmogaus geros prigimties.... (Dievo draugai, 70).
