Cleyver Joshua yra vyriausias iš trijų brolių ir visuomenininkas. Būdamas 15 metų, jis pradėjo lankyti bažnyčią, pakviestas Parapijų misionierių seserys kurie lankė jo parapiją. "Pamažu Dievas man davė mažų užduočių", - aiškina jis.
Tais paauglystės ir jaunystės metais jis buvo parapijos jaunimo grupės koordinatorius ir taip atrado didžiąją Dievo šeimą. "Todėl Bažnyčia man yra didelė šeima, kurios glėbyje Dievas mus formuoja, kad pasiektume laimę", - sako šis Venesuelos klierikas.
Nors jis buvo labai patenkintas viskuo, ką darė jaunimo grupėje, "širdyje vis dar jaučiau nerimą, supratau, kad Dievas iš manęs prašo daugiau". Baigęs socialinės komunikacijos specialybę, jis dirbo religinio pobūdžio radijo ir televizijos laidose ir jam ėmė formuotis aiškesnė mintis: "skelbti Dievą ne tik žodžiais, bet ir visu savo gyvenimu".
Todėl po apsisprendimo proceso, 2014 m. gegužės 13 d., Fatimos Dievo Motinos šventės dieną, motiniškai globojamas Mergelės Marijos, "nusprendžiau priimti šį nuotykį, į kurį Dievas mane kvietė, - kunigystės kelią! Tais pačiais metais įstojau į kunigų seminariją, o po penkerių metų, po filosofijos, Dievas per savo vyskupą vėl mane nustebino, Vyskupas Carlos Alfredo Cabezaskuris man pranešė, kad nori mane išsiųsti studijuoti į Ispaniją.
"Iškart pajutau Dievo balsą, kuris iš pradžių pašaukė mane iš Ispanijoje gimusios kongregacijos, o dabar norėjo, kad būčiau šioje šalyje ir sustiprinčiau savo formaciją. 2019 m. rugsėjo 8 d. atvykau į Bidasoa tarptautinę seminariją - vietą, kurioje Dievas man dovanojo labai didelę ir įvairialypę seminaristų ir formuotojų šeimą.
Kokios yra pagrindinės Venesuelos problemos, turinčios įtakos religijos laisvei?
"Socialinė, politinė ir ekonominė krizė Venesueloje daro tiesioginę įtaką Venesuelos žmonių tikėjimo išraiškai ir gyvenimui. Tie patys žmonės, kurie renkasi mūsų bažnyčiose, turi palikti šalį ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, tas, kuris turi laukti nesibaigiančiose eilėse dėl būtiniausių dalykų, tas, kuris turi dirbti dvigubai daugiau valandų, nes vieno atlyginimo nepakanka namų ūkiui išlaikyti.
Mūsų ganytojai pasmerkė šiuos Venesuelos gyventojų patiriamus papiktinimus ir daugelis supainiojo šį balsą manydami, kad Bažnyčia nori "žaisti politiką", tačiau taip nėra, mūsų vyskupai vykdo savo užduotį laiku ir ne laiku skelbti ir smerkti tai, kas vyksta šalyje, siekdami geresnės gyvenimo kokybės Dievo tautai, kuri piligrimiauja Venesueloje."
Ar plinta kiti nuo katalikiškos praktikos nutolę tikėjimai?
"Venesuelos Bažnyčia, kaip jau minėta, pasmerkė netinkamą vyriausybės valdymą ir sulaukė atsako iš valdančiųjų, skatinančių kultūrinius veiksmus, kurie yra toli nuo krikščioniškosios tradicijos ir jai prieštarauja. Nuo prezidento Hugo Chavezo (Hugo Chávez), kuris buvo susipykęs su Katalikų Bažnyčia, laikų buvo puoselėjama vadinamoji "religinė įvairovė", ypač santerija. Iš tiesų Chavezas buvo pirmasis vadinamosios Bolivaro respublikos prezidentas Venesueloje, paskelbęs santeriją vyriausybės "oficialia religija" ir taip pasiekęs didžiulę socialinę ir politinę įtaką.
Šiuo metu, valdant Nicolás Maduro administracijai, tokios praktikos padaugėjo. 2021 m. birželio 24 d. vyriausybės iniciatyva Venesueloje surengtas pirmasis "kultinis" santeros, garbinančių Mariją Lionzą (spiritistų deivę), kurią jie nori paversti šalies globėja, susitikimas, o tai interpretuojama kaip santeros, remiamos vyriausybės, bandymas pakeisti Koromoto Mergelę, tradicinę šalies globėją, šia pagoniška figūra".
Kaip sekasi Venesuelai, ar yra socialinė pažanga?
Mano požiūriu, didžiausia Venesuelos pažanga - tai stiprios, broliškos ir atkaklios tautos atradimas sunkumų akivaizdoje. Bažnyčia Venesueloje labai prisidėjo prie šios pažangos, kuri, nors ir atrodo nedidelė, yra neįkainojamos vertės. Iš didžiųjų Bažnyčios darbų galiu išskirti Caritas fondo veiklą nacionaliniu lygmeniu, kai daugeliui venesueliečių buvo tiekiamas maistas ir drabužiai.
Cleyver Josué Gómez Jiménez yra seminaristas iš Punto Fijo vyskupijos Venesueloje. Jam 31 metai ir šiuo metu jis studijuoja teologiją Bidasoa tarptautinėje kunigų seminarijoje Pamplonoje.
Taip jis apibūdina jaunuosius venesueliečius: "Jaunieji venesueliečiai yra svajotojai, jie svajoja apie šalį, kurioje būtų taika, laimė, saugumas, žmonės turėtų maisto ir vaistų. Jie svajoja apie tai, kad galėtų gyventi mūsų šalyje ir kad jiems nereikėtų palikti šalies dėl šių išteklių trūkumo. Atsakymą į šias dideles svajones jie rado Dieve per tikėjimą, todėl jie tapo mūsų bažnyčios varomąja jėga. Negalime kalbėti apie Bažnyčią Venesueloje nepaminėję jaunimo, kuris savo būdinga dvasia persmelkia visas apaštališkąsias grupes ir kasdien stengiasi kurti geresnę šalį.
Kaip vertinate savo šalies jaunimą religiniu požiūriu?
Jaunieji venesueliečiai yra svajotojai, jie svajoja apie šalį, kurioje būtų taika, laimė, saugumas, žmonės turėtų maisto ir vaistų. Jie svajoja, kad galėtų gyventi mūsų šalyje ir jiems nereikėtų palikti šalies dėl šių išteklių trūkumo. Atsakymą į šias dideles svajones jie rado Dieve per tikėjimą, kad jie tapo mūsų bažnyčios varomąja jėga. Negalime kalbėti apie Bažnyčią Venesueloje, nepaminėję jaunimo, kuris savo būdinga dvasia persmelkia visas apaštališkąsias grupes ir kiekvieną dieną stengiasi kurti geresnę šalį.
Kaip, jūsų manymu, Jėzaus žinia gali juos labiau pasiekti?
Jei politinis sektorius bendradarbiautų perduodant tikėjimą, neabejotinai daug daugiau jaunų žmonių priimtų Evangelijos Gerąją Naujieną. Tačiau Venesuelos Bažnyčia ir toliau diena iš dienos stengiasi evangelizuoti jaunus žmones ir sunkumų akivaizdoje perduoti jiems padrąsinimo žinią.
Ar galėtumėte pateikti kokių nors pasiūlymų dėl Vyskupų sinodo apie sinodalumą?
Tai puiki proga, kuria turėtų pasinaudoti visa Bažnyčia, ypač pasauliečiai, nes sinodas, be kita ko, siekia apmąstyti, kaip jų klausomasi ir kaip bendruomenėse kuriami komunikaciniai ryšiai. Sinodo metu mums siūlomas gilaus apmąstymo momentas apie tai, kaip esame Bažnyčia; tai būdas pažvelgti į mūsų tikėjimo išgyvenimą, kad jis duotų gausių vaisių. Esame vėl kviečiami atverti Bažnyčios duris ne tik tiems, kurie lankosi parapijose, bet visiems.
Kaip visi katalikai turėtų geriau įsitraukti į veiklą ir labiau kreiptis į žmones?
Visapusiškai gyventi tuo, ką išpažįstame, ir tai pasireiškia pagarba, tolerancija ir susitikimu su kitais. Galime pasiduoti pagundai laikyti save teisėjais ir kritikuoti tuos, kurie nemano taip, kaip mes, arba, dar blogiau, rodyti į kitus kaip į "nusidėjėlius", tarsi būtume tobuli.
Su tokiu požiūriu mes nerodome gero Jėzaus Kristaus Bažnyčios, kuri ėjo susitikti su muitininkais, viešais nusidėjėliais, atstumtomis moterimis, Romos okupacinės armijos kareiviais, raupsuotaisiais... Manau, kad sekdami Jėzaus pavyzdžiu pritrauktume prie Jo daugiau žmonių.
Ką manote apie socialinės žiniasklaidos evangelizaciją?
Kaip socialinis komunikacijos specialistas, socialinę žiniasklaidą laikau puikia evangelizacijos priemone. Gyvename vis labiau skaitmeniniame pasaulyje, todėl negalime nepadaryti taip, kad šioje erdvėje Dievas būtų šalia.
Šiuo klausimu svarbu suprasti, kad, kaip Bažnyčioje yra daugybė dovanų, taip ir evangelizacijos per socialinius tinklus būdai, skirti tam tikrai Dievo tautos daliai (vaikams, jaunimui, suaugusiesiems, pašvęstiesiems, vienuoliams, pasauliečiams...), yra įvairūs. Jei to nesuprasime, galime rizikuoti lyginti ir vertinti tinklų naudojimo evangelizacijai būdus, atimdami iš jų nuopelnus. Savo ruožtu aš naudojuosi socialiniais tinklais skelbdamas žinutes ir apmąstymus apie mūsų tikėjimą ir kartu toliau skelbiu savo kasdienius išgyvenimus, nes negalime atskirti kasdienio gyvenimo nuo tikėjimo, nes juo gyvename ne tik Bažnyčioje, bet ir kasdienybėje.
"Didžiausia Venesuelos pažanga, mano požiūriu, yra stiprios, broliškos ir atkaklios tautos atradimas sunkumų akivaizdoje. Bažnyčia Venesueloje labai prisidėjo prie šios pažangos, kuri, nors ir atrodo nedidelė, yra neišmatuojamos vertės".
Kas jums labiausiai patiko viešnagėje Ispanijoje?
Be jokios abejonės, labiausiai man patiko didelis religinis šalies turtingumas. Ispanija yra didžiųjų šventųjų lopšys ir privilegijuota mūsų tikėjimui svarbių įvykių vieta. Mano širdį pripildė galimybė pabūti tokiose dvasingose vietose, pavyzdžiui, pilyje, kurioje gyveno šventasis Pranciškus Ksaveras, arba Įsikūnijimo vienuolyne, kur šventoji Teresė Avilietė išgyveno didžių artumo su Dievu akimirkų.
Ir kas jus labiausiai nustebino mūsų šalyje?
Labiausiai mane nustebino architektūrinis nuostabių šventyklų, puošiančių visą šalį, turtingumas, leidžiantis pasijusti maldos ir meditacijos atmosferoje. Kas gi nėra maloniai nustebintas, pavyzdžiui, stebėdamas Sagrada Familia šventyklos Barselonoje grožį? Na, aš esu vienas iš tų, kurie jaučiasi įsimylėję kontempliuodami grožį, atsispindintį šiose šventose vietose.
Ar turite paskutinių žodžių CARF rėmėjams ir draugams?
Manau, kad visų krikščionių gyvenime svarbiausia yra užduoti sau klausimą: "Ko Dievas iš manęs nori? Ir atsakyti į jį per maldą, nes tai nėra atsakymas, kylantis tik iš mūsų troškimų, bet bendrystė su Dievo, kuris mus puikiai pažįsta, nes sukūrė mus su didele meile ir todėl žino, kas mus daro laimingus, valia. Atsakydami į šį klausimą galime rasti tikslią vietą, kurioje galime visiškai save realizuoti ir su didžiuliu džiaugsmu tarnauti kitiems, būdami pasauliečiai, pašvęstieji asmenys ar vienuoliai. Ar kada nors klausėte savęs, ko Dievas iš jūsų nori?
Marta Santín, religinės informacijos žurnalistas.
