Jesús Eduardo Huerta Gaytán - seminaristas iš Celaya vyskupijos, esančios Guanajuato valstijoje, Meksikoje. Jis gimė San Miguel de Allende ir yra jaunesnysis iš dviejų brolių.
"Kunigystė mane traukė nuo pat vaikystės, ypač todėl, kad namuose daug kalbėdavome apie kunigą, kuris buvo mano senelio iš motinos pusės brolis. Apie jį visada kalbėjo gerus dalykus, jis buvo beveik kaip superherojus.
Kaip matote, mano šeima puoselėja gilias krikščioniškas vertybes, tačiau aš nelabai mėgau religinius renginius. Aš ir mano šeima nutolome nuo Dievo, kol pamažu atgavome susidomėjimą.
Mano nuomone, būtent ministrantų grupės dėka pradėjau labiau atsidavusį krikščionišką gyvenimą. Būtent tuo metu galimybė stoti į seminariją atrodė tikėtina. Turiu prisipažinti, kad kelerius metus priešinausi Viešpaties jaučiamam kvietimui. Norėjau būti geras krikščionis ir jaučiau, kad kunigystė ne man.
Lūžis šioje situacijoje buvo dalyvavimas ignaciškose pratybose, kurios padėjo man atrasti, kad mano principas ir pagrindas yra Dievas ir kad be Jo aš nieko nenoriu. Pajutau didžiulį troškimą atiduoti savo gyvenimą tarnauti broliams ir seserims visiškai save pašvenčiant Dievui. Tai buvo sunkus sprendimas, nes turėjau atsisakyti dviejų labai gerų stipendijų, kurias siūlė du geriausi Meksikos universitetai. Tačiau dėl to nesigailiu, nes žinau, kad įstojęs į seminariją daug laimėjau.
2013 m. rugpjūtį įstojau į savo vyskupijos kunigų seminariją ir po penkerių metų formacijos mano vyskupijoje mano ugdytojai kartu su vyskupu nusprendė mane išsiųsti užbaigti teologinę formaciją Navaros universitete ir kunigiškąją formaciją Bidasoa tarptautinėje kunigų seminarijoje, kur šiuo metu ir esu.
Mano akiratis išsiplėtė, nes galėjau susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio, kurie dalijasi mano svajonėmis ir iliuzijomis. Taip pat įtvirtinau savo pasirinkimą dovanoti gyvenimą, noriu būti minkštu kilimu, kuriuo gali vaikščioti kiti, kad mano nuovargis pailsėtų tiems, kuriems to labiausiai reikia. Atėjo laikas žmonėms, kurie siekia tarnauti, kurie neša viltį ten, kur ji, regis, išnyko. Laikas dovanoti šypsenas ir išklausyti tuos, kurie nori atverti savo širdis, suteikti paguodą ir padrąsinti, kad laimė įmanoma. Laikas atvesti pasaulį į vienintelę amžinąją laimę, kurios siekiame: Dievas. Aš taip pat noriu būti Meilės apaštalas, kuris taip myli savo brolius, kad visą savo esybę atiduoda tam, kad padėtų jiems kasdien būti geresniems."
"Iš visos širdies dėkoju už jūsų dosnumą mums. Meilės darbą tikrai galima atlikti tik su meile. Būtent ši meilė suteikė ir tebesuteikia galimybę tokiems kaip aš, ištroškusiems tarnauti, vykdyti studijas už savo šalies ribų. Dėkoju už paramą, kurią suteikėte, kad galėjau studijuoti Navaros universitete ir gyventi Colegio Mayor Bidasoa.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, stengiuosi pasinaudoti šia galimybe ir atiduoti visą save. Pripažįstu jų didelį darbą ir pasiaukojimą, už kurį kasdien dėkoju jiems savo maldose, žinodamas, kad be jų dosnumo ir meilės Bažnyčiai tai būtų neįmanoma."
