Tobechukwu Okoye (gimė prieš 42 metus Ogidi, Nigerijoje) savo šalies universitete studijavo mikrobiologiją, 2009 m. gavo stipendiją studijuoti teologiją Pamplonoje ir Romoje buvo įšventintas kunigu. "Supratau, kad Dievas tikisi iš manęs išjudinti Bažnyčią Nigerijoje", - šiame interviu jis pasakoja apie krikščionių padėtį savo šalyje, kur greta gyvena 49,3% krikščionių ir 48,8% musulmonų.
-Klausimas: ateina žinios apie naikinamas bažnyčias, draudimus....
-Atsakymas: Dauguma musulmonų gerbia kitas religijas. Smurtinis persekiojimas vyksta tik labai konkrečiose vietose šiaurėje, kur jį skatina ekstremistai, pavyzdžiui, fundamentalistų grupuotė "Boko Haram". Tose vietovėse krikščionys labai kenčia, o gyventi savo tikėjimu reiškia rizikuoti gyvybe. Tai skaudžiai išgyvena kiti krikščionys ir dauguma musulmonų ir skatina visų solidarumą. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką ekstremistai prie bažnyčios padėjo automobilyje bombą, nuo kurios žuvo daug katalikų. Iš solidarumo kitą sekmadienį daugelis musulmonų apsivilko baltus drabužius ir apsupo bažnyčią, sakydami, kad prieš žudydami krikščionis jie turės nužudyti juos.
-K.: O ką galima padaryti?
-R.: Krikščionių bendruomenė remia nuo išpuolių nukentėjusius ar dėl saugumo perkeltus žmones, siųsdama įvairiose šalies dalyse surinktas lėšas. Šias rinkliavas skatina vyskupijų vyskupai. Jie taip pat smerkia išpuolius ir įspėja politikus imtis veiksmų. Kontroliuoti "Boko Haram" sunku, nes tai ginkluota ir labai gerai organizuota grupuotė. Tarptautinė bendruomenė pažadėjo pagalbą, tačiau ji nėra nesuinteresuota, visada yra quid pro quo.
-K.: O iš Vatikano?
-R.: Popiežius Pranciškus puikiai žino apie katalikų padėtį Nigerijoje. Jis nusiuntė keletą laiškų vyskupams, kuriuose dalijasi savo artumu ir maldomis už mūsų šalį. Be to, jis ne kartą viešai pasmerkė Boko Haram vykdomus išpuolius ir žmonių grobimus, perspėdamas tarptautinę bendruomenę.
-K.: Ką reiškia būti krikščionimi?
Mes, krikščionys, galime daug prisidėti prie Nigerijos. Krikščioniškoji atleidimo, meilės ir gailestingumo žinia yra labai įdomi siekiant palengvinti skirtingų genčių sambūvį mano šalyje.
-K.: Birželio mėnesį grįšite į Nigeriją.
-R.: Vis dar nežinau, kuriame mieste gyvensiu ir kur dirbsiu kunigiškąjį darbą; tai sužinosiu, kai ten nuvyksiu. Opus Dei Nigerijoje skatina socialinį darbą, moterų gerovės centrus, profesinio mokymo institutus, medicinos dispanserius... Nenustebčiau, jei viename iš jų tektų būti kapelionu, taip pat jei tektų ištiesti pagalbos ranką vyskupijų seminarijose.
Ar prisijungsite prie šio iššūkio?
Paskelbta laikraštyje El norte de Castilla.
