"Esu Simon John Nyanda, ketvirto kurso Navaros universiteto teologijos klierikas, esu kilęs iš Tanzanijos Mvanzos arkivyskupijos, gyvenu ir mokausi Bidasoje.

Mano pašaukimas turi įdomią istoriją. Kai buvau vaikas, mano tėvas buvo labai susijęs su politika ir artimai bendravo su įtakingiausiu tų laikų mano apylinkės politiku, vadinamuoju bizūnu Samamba. Kartą paklausiau tėvo, kodėl jis neprašo jokių politinių postų... ir jis man atsakė, kad dėl to, jog vaikystėje mažai mokėsi, ir primygtinai siūlė man gerai mokytis, kad tapčiau puikiu politiku.

Tiesą sakant, politika domėjausi visą gyvenimą, mokykloje man neblogai sekėsi, ypač ginant kai kuriuos bendraklasius, kurie varžėsi dėl postų mokykloje.... Tėvas, matydamas, kad man neblogai sekasi mokykloje, nusprendė mane išsiųsti į Bundos vyskupijos katalikišką mokyklą, kurioje mokiausi ketverius metus.

Bet jie gerai mokėsi Bažnyčioje, todėl tėvas mane ten ir išsiuntė. Mano draugai buvo politikų vaikai, nes tos pačios rūšies paukščiai skraido kartu; mes svajojome ateityje būti dideliais politikais... kaip mums buvo smagu.

Mano močiutę pakrikštijo kunigas, kurį žmonės vadino geruoju, dabartinis Musomos vyskupijos vyskupas Musonganzila. 2006 m. man buvo devyneri metai. Kartu su močiute buvo pakrikštyta ir mano mama bei daug kitų moterų, kurias palietė gerasis parapijos kunigas. Kitais metais mes (vaikai) taip pat paprašėme būti pakrikštyti ir 2007 m. buvome pakrikštyti kartu su mano jaunesniais broliais ir seserimis bei pusbroliais. Mano tėvas nenorėjo būti pakrikštytas, nes jį piktino blogas kai kurių mūsų (protestantų) brolių, kurie nedirbo ir atsidavė tik religijai, taigi gyveno kiek beprasmišką gyvenimą, pavyzdys.

Tačiau kunigo figūra mane nustebino ir privertė susimąstyti, ar tai gali būti bet kas, panašus į mane. Paklausiau apie tai draugų ir kunigų, ir jie atsakė teigiamai. Taigi po truputį pradėjau rimčiau svarstyti apie savo pašaukimą, pirmiausia kalbėdamasis su tėvu, kuris tam nepritarė, nes tai nebuvo tai, ko jis iš manęs tikėjosi.

Tada apie tai papasakojau savo parapijos kunigui, vėliau - vyskupijos pašaukimų vadovui ir galiausiai vyskupui..... Ačiū Dievui, kad įstojau į seminariją, o mano tėvas tomis dienomis priėmė tai su džiaugsmu.

Esu labai dėkingas visiems, kurie įvairiais būdais remia mūsų kunigiškąjį pašaukimą, nes juose ir kartu su jais Dievas mumis rūpinasi..... Koks džiaugsmas tarnauti broliams ir seserims, kol esame gyvi! Atlygis danguje yra didžiulis. Meldžiuosi už jus. Dėkoju jums. ????????