Mons. Carmelo Marcaida yra seminaristas iš Masbatės vyskupijos Filipinuose. Jis kilęs iš katalikiškos šeimos, kuri visada dalyvaudavo mišiose, meldėsi rožinį ir kiekvieną sekmadienį šventė žodį.
"Į mažąją kunigų seminariją įstojau iškart po pradinės mokyklos, kai man buvo 12 metų.
Tiesą sakant, anksčiau neturėjau nė menkiausio supratimo apie kunigų seminariją. Nežinojau, kas yra kunigų seminarija, kol iš savo parapijos kunigo išgirdau pranešimą, kad bus egzaminas norintiems stoti į mažąją seminariją ir kad vyskupija ieško jaunuolių, norinčių tapti kunigais.
Pradėjau klausinėti tėvų, ar galėčiau laikyti egzaminą ir stoti į seminariją. Tėvams tai buvo tikra staigmena, nes jie niekada neįsivaizdavo, kad galėčiau įstoti į seminariją.
Į seminariją įstojau neturėdamas pašaukimo būti kunigu. Nebuvo labai aišku, manau, kad tiesiog norėjau pamatyti gyvenimą seminarijoje, tiesiog iš smalsumo.
O mano bendražygiai buvo labai aiškūs: jie norėjo būti kunigais. Nežinojau, ką daryti.
Seminarijoje man buvo sunku. Man buvo 12 metų, nemokėjau skalbti drabužių, susitvarkyti kambario ar pasikloti lovos. Su džiaugsmu prisimenu tuos ketverius metus, praleistus mažojoje seminarijoje.
Išmokau daugybės dalykų ir ten atradau savo pašaukimą į kunigystę. Atradau, kad Dievas mane pašaukė būti kunigu.
Man buvo 15 metų, kai pajutau Viešpaties kvietimą. Buvau labai jaunas. Buvau labai išsigandusi. Nežinojau, kaip atsiliepti į šį kvietimą į kunigystę. Todėl melsdamasis kreipiausi į Viešpatį: "Paaiškink man visa tai, Viešpatie, paaiškink man visa tai. Esu labai jaunas, nežinau, ką daryti. Bet aš pajutau Tavo kvietimą, padėk man į jį atsiliepti".
Po mažosios seminarijos nusprendžiau ją tęsti.
Filosofijos studijų metai buvo vieni geriausių mano gyvenime. Mano pašaukimas į kunigystę pradėjo augti. Pradėjau suprasti Viešpaties kvietimą.
Puikiai prisimenu tą dieną, kai ištariau Viešpačiui "Taip".
Vieną vasarą mano rektorius išsiuntė mane į salą, labai atokią, be elektros, be nieko. Man buvo labai sunku, nes esu kilusi iš didelio miesto ir nebuvau įpratusi gyventi be elektros. Rektorius mane siuntė ten, kad būčiau su žmonėmis, melsčiausi, juos lydėčiau, katechizavau, vedžiau katekizmo pamokas jaunimui ir seneliams, o svarbiausia - laikiau mišias. Kaime, kuriame buvau, mišios laikomos tik kartą per du mėnesius.
Toje saloje ištariau Viešpačiui "Taip". Mačiau, kad mano vyskupijoje reikia kunigo. Mačiau, kaip žmonės trokšta sakramentų. Ir kas aš toks, kad galėčiau pasakyti NE tam didžiajam Dievo kvietimui būti jo įrankiu nešti sakramentus visoms tautoms.
Po šios patirties man buvo aišku, kad būsiu kunigas. Grįžau namo labai laimingas.
